Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vėl ant stogo. Vėl toks vienas atbukęs, sušalęs. Keikiu ir užmerkdamas jūros vandeniu užpiltas akis prakeikiu visą gyvasties sferą. Vėl sukandęs dantis, pasaulio meilės įniršį rezonuoju į erdvę. Sudaužyto veidrodžio šukėse nebenoriu savęs matyti. Vėl nesugebu tinkamai prispausti britvos prie rankos ir paleisti savo gyvenimo vėjais į šią smirdančią vakaro tamsą…Vėl kaip ligonis kemšuosi tabletes, kad užmigčiau, kad nerašyčiau Tavo vardo visą naktį popieriaus lape. Tarytum iš smaluoto rojaus, akių blyksniais bėgioju gatvės randuotu esfaltu. Išprotėję burzgiantys padarai, šoliuoja viena kryptimi – namo. Norėčiau ir aš…Lyg paklaikęs paukštis lėkti nebijodamas greičio ir aukščio. Į namus, kurių neturiu. Bet man jų ir nereikia.
Žmonių šešėliai bėgioja liūdno rudenio lietaus apverktom šaligatvių galvom. Jie vis skuba. Vis bėga trokšdami laimės ir pinigų. Jie visi vienodi. Visi tarytum saulės spindulio šešėlio klonai. Visi jie pilki… Pilki, su dirbtinom tviskančiom šypsenom veiduose. Tai jų kelias. Tai jų sinchroniškai nuobodaus gyvenimo greitkelis. Jie visi prakeikti. Aš tą žinau.
Šaltis, mėlynakis paklaikęs žvėris, lyg išprotėjęs purto mane. Virpėdamas, kalendamas dantimis, tarytum pianino dangčiu, nerangiais žingsniais sliuogiu gaisrinėm kopėčiom žemyn. Vėl  tuo pačiu, į jaunatvišką širdy įaugusiu taku. Nuvytusių, rudenį  prakeikusių gėlių taku, į tą pačią laiptinę. Laiptai, tarytum sekundės praskrieja po kojom. Buto durys. Atgrubnagių laiptinės dažytojų aptaškytos šviesiais, lyg pajūrio smėlis dažais. Užsimerkiu ir valandėlei sulaikau kvėpavimą. Kaiminystėje gyvenanti šeimynėlė vėl įnikusi į televizoriaus ekraną. Viršutiniame aukšte, apverkdamas vakaro šaltį ir tylą riaumojančiai sumiaukia katinas. Krūpteliu.
Krištolinėm akim paglostau durų skambutį. O jis, tarytum pašautas jūreivis gailiai suvaitoja ir nutyla. Nerangūs, perdėtai lėti žingsniai. Tarytum požeminiai žemės drebėjimo smūgiai dunksi už durų. Raktas, spurdėdamas panyra į savo metalinį karstą ir kelis karus apsisuka. Durų giržesys kutendamas vakarui ausis įleidžia mane į vidų. Tėvas, tarytum ketureigė haubica spjaudosi dusinančiais žvilgsniais. Užmerkiu akis ir savo noru atsisakau klausos dovanos. Kaip ir visada… Slenku į savo kambarį.
Už lango blyksi žvaigždės. Jos žvelgia akmeninėm akim į kiekvieną iš mūsų. Jos mus pažįsta geriau, nei mes patys. Vis tie skubantys žmonės. Valkatos leidžiantys per rankas tą patį dvokiantį butelį. Į vakarinį romantišką pasivaikščiojimą išsiruošusi porelė, drebėdama slenka šaligatviu. Kaulai persmelkti šalčio neleidžia atsiskleisti šypsenom.
Tais pačiais pabodusiais minčių šunkeliais slankioju kiekvieną vakarą. Savo ašarom popieriaus lape rašau tą patį užrašą: “illusiones daemonium”. Lovos šaltoje kertelėje drebu prarijęs eilinį savo eilėraštį. Ir kodėl?
Veblendamas, gargaliuodamas ir bambėdamas pėdinu po kambarį. Žingsnis po žingsnio, galva pumpuoja į save minis. Man šis vakaras ir ši diena yra niekas. Aš gyvenau vakar. Mane tik prisimena, kaip dulkėtą paveikslą palėpėje, kuris kažkada linksmino visus, o dabar… O dabar aš tik prisiminimas. Liūdintis, melancholiškas, padangių skliautus minčių srautais ramstantis prisiminimas, kuriam reikia tik meilės. Tas prakeiktas sielvartas, lyg mielinis sargybinis vis labiau didėja ir plečiasi. Vėl vakaras. Kambario tyloje, grįžulo ratus besukantis laikrodis neša į erdvę depresiją. Įsiklausai į tylą, švokščiančią lyg ramusis vandenynas. Užmerkęs akis pradedi kurti, lyg daiktus raides dėlioti į skausmo legioną, užpildantį popieriaus lapą. Besismelkianti muzika. Į galvą besmingantys žodžiai žaižaruojantys pasamonėje. Ausų būgneliais, venom tarytum elektronai elekros laidais ašaros skrieja į drioksinčią širdį. Ji dar labiau suvirpa.
Rytoj pabus nauja diena. Nauja švino prisigėrusi kaliausė rodanti dangų. O aš prisiminsiu, kaip vakar prisiminiau, kad dar prisimenu. Kad dar esu prisiminimas. Kad dar esu.
2004-04-03 20:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-04 22:46
OfelijaPoGaubtu
Gražūs palyginimai.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-03 20:49
paukšteli balandėli
šaltas ir estetiškas liūdesys. (įsimylėt savus skausmus nėra nei gražu, nei tikra.)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą