48. Pasaka (Sujudimas)

48. Sujudimas

Praėjus savaitei po lovlių grįžimo iš požemio karalystės, raganų pasaulyje pasklido žinia, kad neaišku kaip ir be jokios žinios yra dingusi jauniausioji ragana — valdovės numylėtinė Fimfa. Tada jos visos nekviestos suskrido į Kaulo bobos urvą, domėjosi kaip visa tai galėjo atsitikti, tarėsi kaip ir kur reikėtų ieškoti savo kažkur dingusios draugės...
— Tarsi kokia dantyta kirmėlė tyliai, bet nenumaldomai graužia ir drasko mūsų valdas, žudo mūsų artimiausius draugus. Štai jau nebeliko Fimfos, greitai gali nebelikti bet kurios iš mūsų štai čia susirinkusių... Ar begalime dar ko tikėtis ir laukti? Atėjo pats kritiškiausias momentas, kai dar galime ir turime be gailesčio keršyti — deginti, žudyti ir išvyti iš savo valdų prakeiktus neprietelius!.. — žiūrėdamos į savo valdovę šaukė raganos viena už kitą garsiau.
— Jūs teisingai sakote, bet visa bėda, kad to priešo nė viena jūsų nei kada matėte, nei girdėjote... Priešą mes matome tik iš jo darbų, bet kur jis yra ir kaip atrodo, mes nežinome. Aš per savo kančią jau tarsi buvau suradusi jį, bet aną dieną žiūriu — jis kažkur su visais namais ir medžiais pasitraukė... Dingo tyliai be jokio triukšmo ir mes nė viena nepamatėme kada ir kaip tas atsitiko... Dabar pirmiausia reikia ieškoti ir surasti tuos namus. Juk kiaurai žemę jie negalėjo prasmegti... Ar matėte kuri, kad tuos namus kas nors būtų griovęs, ar kad jie būtų sudegę?.. Nematėte, negirdėjote... Tai ir ieškokite, o kai surasite, tada ir bus kita kalba. Tada jais užsiimsiu aš pati. Dabar, kad neįvyktų kokių nepataisomų dalykų, aš norėčiau požemio karalystėn skirti kitą valdovę...
— Nereikia, nereikia! — sukruto ir suskato šaukti visos, — surasim buvusiąją valdovę ir sugražinsim į sostą... Mes negalim taip be niekur nieko ir lengvai, išduoti savo draugių ir taip sau imti ir lipti į jos dar šiltą sostą...
Jos kiekviena norėjo būti požemio karalystės valdove, bet dabar bijojo eiti ten karaliauti, nes nežinojo kas atsitiko Fimfai. Be to, buvo prarastas karalystės raktas ir į požemio miestą galėjo patekti visai nežinomi atėjūnai... ”Kažin, — klausė kiekviena savęs, — ar ne su to rakto dingimu ir yra susijusi ta nelaimė?... “
— Kai tik surasim tą sodybą, vėl susitiksim ir nutarsim ką daryti su jos nepaklusniais ir neaiškiais šeimininkais. Toje sodyboje, nenustebsiu, atrasite ir mūsų dingusiąją draugę — Fimfą... — užbaigė susirinkimą Kaulo boba.
Raganos išsiskirstė nutarusios apieškoti visus pašalius: vandenis, kalnus, lygumas, daubas ir miškus. Juk negali tokia didelė sodyba dingti be jokių pėdsakų.