Iškreiptas vaizdas

Iškreipti veidai . Benamio kūnas užklotas senu laikraščiu. Ir visur tos pačios kvailos antraštės.
  Ištiesi ranką bandydamas pagauti tai kas sklando tik tavo galvoje. O gal atsispindi veidrodyje? Pažvelgi atidžiau. Ir praeini pro sudaužytą stiklą. Pasimetusios mintys tave bandančios pavyti. Atsimerki ir pamatai tūkstančius besijuokiančių veidų užstrigusių laiko spiralėje. Tu vienas iš mūsų. Aš vienas iš jų...
  Gyvenimas tai taškas  - ištrintas Dievo ranka. Nupūstos dulkės nuo senos knygos: „Gyvenimas po mirties“. Nusijuokti galima, bet ar būtina? Padedi atgal storą pageltonavusią knygą, su tuščiais lapais joje. Ar galime aprašyti tai ko nežinome? Galbūt ir autorius tesugebėjo užrašyti tik antraštę. Tiesos nebūvimas kūrinyje, kurio nebuvo.
  Suskeldėjusios lūpos primena apie troškulį. Ir godžiai geri šaltinio vandenį. Bet tavo kūnas pradeda džiūti ir irti. Skeletas, kurio kaulus ištampė alkani šunys. Pelenais pavirtęs gyvenimas, tų kurie pasirinko kremacija. Dulkėmis – po žeme pakastų gyvųjų.
  „Geriau aš būčiau paskendusi ir tapusi maistu žuvims“, - nupūsta nuo kreivo veidrodžio pagalvojo dulkė...