Du puodeliai kavos ir trys cigaretės. Ne daugiau.
Kartais galima būti neįtikėtinai skrupulingam. Net dešimt metų iš eilės. Diena iš dienos. Lygiai du puodeliai juodos kovos be cukraus ir trys “Malboro” cigaretės. Ne mažiau.
Priešais kompiuterio ekraną tarsį dievą nulenkdavai galvą, kad galėtumei kurti. Raidė po raidės. Nuostabiai taisyklingos ir vienodos. Visos. Gražios.
Po kiek laiko jau nebebijojai žvelgti dievui tiesiai į akis, o pirštai valdomi aukštesnių jėgų valios patys rasdavo sau teisingą kelią. Niekada nesuklystantys. Tobuli.
Kiekvieną dieną lygiai valanda kūrybos. Nei daugiau, nei mažiau. Smėlio smiltelės tikslumu. Nesvarbu kas būtų.
Lygiai valanda. Tarp dviejų ribų, kurias pavadino “Aš - normalus” ir “Aš – miegantis”. “Aš rašytojas” erdvėlaikis.
Erdvė – kėdė priešais kompiuterį ant raudonmedžio stalo (arba priešais baltą lapą, kaip buvo seniau). Laikas lygiai valanda. Idealiai tiksliai. Visada. Kiekvieną dieną. Dešimt metų .
* * *
Jis nešėsi krūvą lapų pilkoje kuprinėjė. Jų buvo lygiai 7777. Nei vienu daugiau. Tobulas skaičius.
Po žvaigždėtu dangum tiltas atrodė lyg seni griaučiai, sustingę virš upės.
Jis išsiėmė 7777 lapus. Visus iki vieno. Ir prirašytus nelygiu jo raštu (per pirmuosius šešis metus be kompiuterio), ir tobulais kompiuteriniais simboliais.
Laikė apglėbęs tarsi motina žindydama kūdikį, kurį augino lygiai dešimt metų. Nė dienos daugiau.
Pakėlė tarsi aukojimo ceremonijoje ir išmetė. Vėjo šuoras išdraikė ir nusinešė dalį. “Lyg milžiniški drugeliai. Balti plėviasparniai su juodais raštais” – pagalvojo. Tobula akimirka.
Dalis nukrito į tekančią upę, kuri dabar atrodė lyg juoda juosta. Balti drugeliai vandenyje ėmė skęsti. Nebuvo lelijos, kurios idealiai prisitaikiusios prie upės ir niekada nenuskęstančios.
Jie skendo, šlapo sparnus ir skendo. Jis nusišypsojo. Taip ir turi būti. Toks yra gyvenimas. Vieni išskrenda, o kiti paskęsta. Tiesiog taip būna. Todėl kad gyvenimas netobulas. Niekada toks nebuvo.
“Gal bent vienas nuskris iki Prancūzijos” – galvojo sėdėdamas ant tilto atbrailos ir mosuodamas kojomis tarsi vaikas pabėgęs iš pamokų.
Plėviasparniai skraidė ir krito. Toks buvo jų likimas. Betoniniai griaučiai niekad neaimanavo. Tik klausėsi vieno bepročio juoko.
Jis buvo rašytojas.