Ji

Užsimerkė: „ŽALGIRIS... ŽALGIRIS” skandavo jos lūpos. Vitaminai ir beprasmiai žodžiai. Tądien jai skaudėjo gerklę, ji seniai svajojo apie tą išganingą skausmą. Ji norėjo miego, bet galvoje sukosi, it avelės keliavo mintys. Baltos ir juodos, taškuotos, dryžuotos, margos, negražios, idealios ir nedrąsios, įžūlios ir avangardiškos. Sukosi ir sukosi. Vis griečiau ir greičiau. Ratu. Ji susirietė į kamuoliuką, norėjo užkišti burną vidiniam balsui. Nenorėjo nieko girdėti, net savęs. Ji su nekantrumu laukė vagies, kuris pagrobtų visą ją, jos mintis iš jos pačios, ji norėjo atiduoti net savo akis. Akys - tai buvo jos pasididžiavimas, ji buvo vienintelė šiam pasauly, turinti tokias kerinčias akis. Mėlynos, skaistesnės už patį mėlyniausią dangų, blizgesnės už saulę vidurvasary. Tą akimirka jai buvo nebesvarbu. Ji troško tylos, ramybės. Apie poilsį svajojo jau labai seniai. Tą minutę jai jau buvo nebesvarbu, todėl galėjo lengva ranka atiduoti net jas, akis, už trumpą minutę mirtinos tylos.
    Jo rankos buvo padėtos ant kelių. Jis sėdėjo ant grindų, lotoso poza. Tylėjo. Stebėjo. Jo angliška šypsena pripildė kambarį šviesos. Tamsūs plaukai derėjo prie jo įdegusios odos, kvepėjo rytojaus rytu. Jis dievino ją, kaip buvo įsakęs Aukščiausiasis.
    Ji atsisuko. Šiltu žvilgsniu pažvelgė į jį. Ištiesė ranką. Jis minutę nepakilo. Ji nusišypsojo. Keletą minučių žiūrėjo vienas į kitą. Švelnus, vėją primenantis jausmas kedeno abiejų vaizduotę. Jos akys kaustė jo dėmesį, valandų valandas būtų sėdėjęs priešais ją, bet ji nebeturėjo jėgų ir kantrybės, padėjo galvą ant pagalvės. Užsimerkė. Sunkiai rijo seiles ir garsiai šnopavo.
    Jis pakilo. Priėjo. Pabučiavo jos kaktą. Ji iškvėpė orą ir tarsi dejuodama pramerkė akis. Paraudusios akys, vis tokios pat gražios, žavingos, rodos, vienintėlės tokios pasauly. Jis glaudė ją. Ji jautėsi rami ir saugi. Raudonais, karštesniais už termobranduolines grandinines reakcijas bučiniais apibėręs ją nenorėjo jos paleisti, o ji nenorėjo būti paleista. Jiedu skendėjo aistroje. Pamiršo skausmą ir visa kita, kas galėjo jiems tą akimirką trukdyti. Jie pamiršo visus dėsnius, gamtos sudėliotas taisykles. Jų nekaustė nei gravitacija, nei jėgų atstojamosios.
    Jie buvo viena. Mes tapo aš. Aš tapo mes. Jos nagai smigo į jo odą. Jo lūpos - jos lūpos - viena esybė. Jis - ji, ji buvo jis. Neteko proto. Kalbėjo kalba, kurios niekada nebuvo ankščiau girdėję. Atsidavė akimirkos nuostabumui. Vėliau jis ją apkabino. Ji padėjo galvą ant jo krūtinės, prigludo visu kūnu. Raudonai spaudėsi. Žaliai jį lietė. Geltonai bučiavo jo lūpas. Atvirkščiai gyveno savo gyvenimo dienas. Nenuosekliai seno. Bet jai vis dar skaudėjo gerklę.