Akys

Nukrito... Krito... Krenta... Šviesa...
Šviesa krito ant veido golstydama užmerktas akis. Atsispindėjusi nuo šypsenos sklaidėsi kambaryje. Pagavusios besišypsančią šviesą, nejučia ėmė šypsotis baltos sienos, dalydamos šypseną baldams.
Bedvasis kambarys netikėtai atgijo, kviesdamas užeiti ir džiaugtis, užkrėsdamas šypsena net didžiausią niūruolį, priversdamas nusimesti Niūrasties kaukę ir atsipalaiduoti.
Bešypsantis kambarys...
Šypsenų kambarys.
Ant durų, nežinia iš kur, atsirado skelbimas:

Šypsenų kambarys.
JOKIŲ KAUKIŲ!!!
Žmogau įeidamas čia,
privalai nusiimti bet kokią
kaukę.
Šypsotis neprivaloma, tačiau
privaloma būti savimi

Ir kas jį čia pakabino?
“Šypsotis neprivaloma... ” – kaip tai suprast? Juk tai šypsenų kambarys?
Nors... Žmogui kartais būna liūdna... Ar pikta... Arba jis jaučiasi pavargęs... Ir visiškai nenori šypsotis...
Jei šypsotis būtų privaloma, toks žmogus, nusimetęs kaukę prie durų, kambaryje, nori jis to ar ne, turėtų ir vėl užsidėti kaukę. Tik šįkart šypsenos kaukę
Ir nusižengtų Taisyklei Nr1: “Jokių kaukių”
Aišku jis nebebūtų savimi, tuo nusižengdamas Taisyklei Nr2: “Privaloma būti savimi”
O kodėl gi skelbime neprirašius:
Niūruoliams ir piktuoliams
įeiti draudžiama!!!
Bet jie juk irgi žmonės?!
Galbūt jie nekalti, kad kažkas sugadino jų nuotaiką. Gal kambariui pavyktų ją pataisyti.
Net jei ir nepavyktų išspausti šypsenos, jie pajustų, kaip palengvėja jų našta, išsitiestų ir apsidairytų. Ir pamatytų, kad pasaulis nėra jau toks blogas. Be to jie nepaskleistų slegiančios nuotaikos. Ir pasauly būtų mažiau liūdesio, neapykantos ir kitokių nuodų. O jei labai pasisektų galbūt Raudonojoje Jausmų Knygoje, užuojautos vietoje, bus įrašytas abejingumas
Viskas ėmė suktis...
Suktis...
Tamsa...
Lėtai atsivėrė akys. Kūną supo tamsa, o oda nuo mėnulio šviesos atrodė blyškiai balta. Paukščių taku riedėjo Grįžulo Ratai barstydami danguj žvaigždes. Lengvi rūbai vis sunkėjo nuo sugertos rasos, o burnoje darėsi saldu nuo tiršto alyvų aromato. Kažkieno ranka paglostė plaukus ir iš tamsos, apšviestos nuo šypsenos atsispinėjusios mėnesienos, išniro giedros rudos akys.
Mintims nebebuvo ten ką veikti. Jos sugrįžo į šypenų kambarį, palikusios dvi poras nepasotinamų akių, apsuptų mėnesiena, varvančia alyvom.
Ten gyveno širdys...
Širdžių kambary.