Pasaka - "Močiutė"

+  +  TETA RŪTA – PASAKOS VAIKAMS IR JŲ TĖVELIAMS PRIEŠ MIEGA -  ISTORIJA NR. I  – “MOČIUTĖ”  +  +

  Kaip ir kiekvieną vasarą Petrukas ruošėsi tolimai kelionei į Pagraboniškių kaimą pas savo mylimą babutę Antaniną. Jis susikrovė reikalingus daiktus, atsisveikino su mamyte ir išlėkė į traukinių stotį. Petrukas, laukdamas savo vagono, kramsnojo iš namų pasiimtus agurkus ir svajojo kaip vėl susitiks su savo babute, kaip valgys jos skaniąją obuolių košę, čiulps dovanotas bambonkes bei lakstys po babutės kiemą ir tvartą pilną vištų ir kitokių gyvulių. Netrukus Petrukas jau sėdėjo geležinkeliu riedančiame traukinyje ir pro langą grožėjosi margu Žemaitijos gamtovaizdžiu bei apžiūrinėjo vagono palydoves.
  Šiaip Petrukas jau buvo didelis vyras! Jam buvo 21 metai, bet tai netrukdė jam jaustis mažu vaiku ir lakstyti nuogu apsišikusiu užpakaliu po babutes kiemą. Petrukui rupėjo amžinosios vertybės. Jis mėgdavo eiti su seneliu žvejoti. Jis, kartu su prisigėrusiu seneliu, iš upės prigaudydavo daug visokių šiukšlių. Kartais ir žuvų. Taip pat Petrukas, su visada girtu ir smirdančiu seneliu, dažnai eidavo į mišką medžioti. Senis neapdairiai duodavo mažam žiopliui ginklą, o tas neklaužada kartais būdavo tikras laimės vaikas. Jis yra sumedžiojęs daug žvėrių. Deja vieną kartą nušovė ne žvėrį, o savo girtą senelį, kuris tuštinosi krūmuose. Petrukui tai įstrigo giliai į atmintį. Jis dažnai dėl to nuleisdavo ašarėlę, bet visi kiti prisiminimai iš gyvenimo pas močiute buvo linksmi.
  Galiausiai Petruko svajas išsklaidė cypiantys traukinio stabdžiai Pagraboniškių kaimo traukinių stotelėje. Atvykėlis vikriai iššoko iš traukinio ir nuliuoksėjo link savo babutės sodybos. Jis jautėsi pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Petrukas brido per pilną žydinčių gėlių ir karvės blynų pievą. Kaime nesimatė nei vieno žmogaus - net kaimynų senių Kalamarčiauskų gryčia stovėjo kaip apmirusi. Petrukas pamena, kaip ten, kone kasdien, vykdavo baliai, šokiai su kaimo muzikantais, ten dažnai gerdavo jo senelis.
  Pagaliau Petrukas pasiekė savo mylimos babutės Antaninos kiemą. Ten buvo ramu. Nebuvo nei vištų nei kitu gyvylių. Petrukas jautėsi lyg grįžęs namo! Aplink tvyrojo raminanti tyla, žydinčių gėlių kvapas bei truputis smarvės sklindančios nuo mėšlo krūvos prie namo. Jo babutė buvo sena ir silpna, negalėjo deramai rūpintis aplinka, todėl visas atliekas ir išmatas mesdavo į kiemą. Bet tai jai labai ir netrukdė. Babutė dažnai vaikščiodavo purvina, su paukščių apšikta skarele ant galvos, mėšlinais kaliošais, bei rankom, aplipusiom visokiais purvais iš tvarto.
  "Močiute! Močiute! " - rėkdamas įlėkė anūkas, į seną supuvusią trobą. Tačiau babutės nesigirdėjo. Petrukas nustebęs įėjo į miegamąjį ir pamatė lovoj gulinčią įsižiojusią babutę.
- Ko čė rėki, kvailiau tu! - Storu gergždžiančiu balsu su žemaitišku akcentu, sukriokė močiutė.
- Taigi čia aš, tavo anūkas Petukas! Kaip visada atvykau tavęs aplankyti, kad vėl galėtume žaisti ir išdykauti ištisas dienas... - Kalbėjo Petrukas.
    Močiutė buvo vos atpažįstama. Atrodė lyg išvarginta ligų ir gausybės negandų. Ji dažnai sirgdavo visokiom ligom, turėjo utelių, blusų, visokių išsigimimų, tačiau dabar buvo kažkaip visai pasikeitusi. Tai truputi gąsdino Petruką, bet po akimirkos jis jau snaudė lovoje kartu su savo brangiąja babute. Petrukas buvo pavargęs po kelionės todėl niekas jam netrukdė kietai užmigti šiltoj babutės lovoj.

  Išaušo rytas. Petrukas pabudo vienas. Tiesiai Petrukui į akis pro atvirą langą švietė skaisti saulė. "Gražus kaimo rytas... "  - pagalvojo sau Petrukas. Iš virtuvės į kambarį sklido kepamos, truputį pašvinkusios, mėsos kvapas. Petrukas buvo išalkęs, todėl greit apsirengė ir nužygiavo link maisto. Prie krosnies stovėjo jo babutė su kruvinu, mėsgaliais aplipusiu peiliu rankose.
- Sveikas rytas labas anūkai Petrai! - Keista nerišlia kalba pasisveikino babutė ir į lėkštę įdėjo didelį mėsos kepsny. - Nusimazgok rankas ir ėsk anūkai Petrai, pa kol neataušo...
  Petrukas džiaugėsi babutės meile ir rūpestingumu. Jis, visas išsiterliodamas, į burną kimšo šiltą gyslotą mėsą ir užsigėrinėjo tirštom, raudonom, dvėseliena atsiduodančiom sultim. Petrukas jautė, kad maistas yra pagedęs, tačiau nepyko, nes žinojo, kad babutei sunku dažnai eiti į parduotuvę šviežio maisto, bet jam tai labai ir nerūpėjo. Petrukas pamena kaip vaikystėje valgydavo miške rastus žvėrelių kakučius, galvodamas, kad ten yra saldainiukai arba uogytės... Petrukas kimšo maistą ir pasakojo savo prisiminimus babutei, tačiau babutė nelabai jo klausė. Ji nebuvo gera pašnekovė. Babutė likusią mėsą sukrovė į spinteles ir krypuodama išėjo pro duris į lauką. Petrukas pasekė jai iš paskos.

  Petrukas buvo geras pagalbininkas. Jis padėdavo močiutei dirbti visus ūkio darbus. Buvo saulėta ir giedra, aplink čiulbėjo paukšteliai, kvepėjo gėlės, šlamėjo ramaus vasaros vėjelio kedenami, visur šikančiais, juodvarniais paukščiais aplipusių medžių ir krūmų lapeliai. Šiandien Petrukas padėjo babutei tvarkyti įvairius daržo įrankius: galando peilius, dalgius, iš kanapių pynė virves... Taip praėjo dar viena puiki anūko ir močiutės diena kaime. Po darbų - vakare jie suvalgė paskutinę mėsą užsigerdami tirštu raudonu gėrimu. Babutė pradėjo labai pergyventi, kad nebėra maisto, ir keistai kalbėjo anūkui, kad reiks kažką ėst, bet jie greit pailso, nusimazgojo kojas ir nuėjo miegot.
 
  Petrukas vėl snaudė šiltoj lovoj su savo babute, ir sapnavo saldžius sapnus. Sapnuose matė savo senelį, savo tetą, jaunesnįjį brolį Joštautą, bei kitus jau mirusius žmones. Jis įsivaizdavo, kad yra rojuje ir vėl gali džiaugtis su savo mylimais giminaičiais. Rojuje jis sutiko ir savo babutę, kuri atrodė visai nepasikeitusi - ji buvo tokia pat, kaip Petrukas pamena iš anksčiau. Petrukui buvo keista, kad babutė rojuje, juk ji dar gyva...
  Staiga Petrukas pabudo iš sapno. Jo miegučiui trukdė lauke kaukiantys vilkai ir baubiančios karvės. Pro langą sklido pilnaties mėnulio šviesa. Petrukas atsikėlė iš lovos ir palikęs kietai miegančią babutę nuėjo paieškot ko nors valgomo... Jis vaikščiojo po girgždančią trobą ir džiaugėsi šilta vasaros naktim. Petrukas pasiėmė žvakę su degtukais ir nuėjo į palėpę, su viltim, kad ras ten kokio maisto užkąsti. Jis pamena, kad jo babutė ten dažnai laikydavo uogienes, visokias daržoves ir t.t. Užlipęs į viršų Petrukas rado daug lentynose sustatytų stiklainių. Pasišviesdamas su žvake, išsirinko didžiausią sloviką ir atsidaręs jį pradėjo valgyti. Skonis buvo keistokas, visai nepanašus į uogų ar daržovių... Bet Petrukas nesijaudino, jis žinojo, kad jo babutė sena ir nelabai turi jėgų ruošti tokius dalykus, todėl, matyt, šitie slovikai yra kelių ar keliolikos metų senumo...
  Staiga Petruko žvilgsnis nukrypo į patį palėpės galą. Dėl pamatyto vaizdo, Petrukas staiga kruptelėjo ir išmetė iš rankų sloviką. Jis visas perbalo ir prikakojo į kelnes. Ten, kampe, jis pamatė krūvą žmonių kaulų, galvų bei kitų kūno dalių liekanų. Petrukas pasišviesdamas, visas prisikakojęs ir apsisisiojęs priėjo artyn. Jis aptiko kaimynų Kalamarčiauskų galvas, bei savo senos mylimos babutės galvą. Jis suprato, kad ta babutė, su kuria jis miega, matyt yra apsimetėlė, matyt ji kalta dėl šitų žmonių mirties. Dar pasižvalgęs pamatė, kad šalia stovi keli slovikai, pradėti kimšti tų palaikų mėsos... Petrukas jautėsi labai šlykščiai... Jam net baisu buvo pagalvoti, apie tai, ką jis valgė ir gėrė..
      Bet Petrukas ilgai nesielvartavo. Alkio jausmas buvo stipresnis už neviltį. Jis nusprendė pasistiprinti, kad galėtų išsiaiškinti su ta boba kuri miega apačioj. Petrukas išsirinko visai nemažą kaulą, aplipusį mėsgaliais ir godžiai valgė... Petrukas jautė, kad valgo savo babutę, nes ant to kaulo galo buvo kaliošas... Lygiai toks pats, kokį nešiojo jo babutė Antanina...
  Staiga subraškėjo visa troba. Petrukas dar nebaigęs valgyti išmetė iš rankų maistą ir apsidairęs pamatė palėpėje stovinčią blogąją babą.
- Aš esu teta Rūta! - Užbaubė ji ir pakėlusi nuo žemės kraujuotą dalgį, lengvu atletišku kirčiu dešine ranka, užvanojo vargšui berniukui į petį ir į kitą petį... Petrukas, visai nepasiruošęs tokiam veiksmui, bejėgiškai raitydamasis susmuko ant grindų, o Rūta vis nenustojo, kol nesukapojo vargšelio į mažučius mažutyčius gabalėlius... Vėliau jį sušlavė, surinko ir užmarinavo su agurkais, cibuliais ir patisonais stiklainiuose, katruos padėjo palėpėje prie kitų...  Rūta, atlikusi visą darbą, nuėjo atgal į savo minkštą ir šiltą lovytę, atsigulė ir užmigo giliausiuose saldžiausiuose sapnuose... Ir taip toliau, niekieno netrukdomas, tesėsi jos keistas, nepaaiškinamas gyvenimas...

Dar dabar seni žmonės pasakoja, kad kažkur, toli toli, Žemaitijoje, yra toks apleistas kaimas ir ten gyvena senė žmogėdra... Daug aplinkinių kaimų gyventojų yra ten dingę, ir bijo žmonės jų ieškot, kad neištiktų toks pats likimas... Va...

(2003.08)