Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nepajutom, kai peršokom keturias didžiules tvoras, ir kai perbėgom didžiulį miesto metro, nejutom nė savo kvėpavimo, nes sustoti paprasčiausiai negalėjome. Tačiau dar keli beatodairiški bėgantys žingsniai ir mano kakta atsimušė i geležinį strypą, tarsi išdygusi prieš pat nosį... Būtent tada pasijutau esąs tikrai ant žemės. Kojos pakilo į orą, o galva trenkėsi į šaltą ir abejingą betoną, kuriuo žmonės jau vaikščiojo kone šimtą metų... Kai tik iš  akių pranyko balta šviesa, išvydau nemažai  šautuvų vamzdžių nukreiptų tiesiai man į veidą, bei mėlynas uniformas, ant kurių išdidžiai publikavosi užrašas: Policija...
Mačiau, kaip uniformuotų vyrų lūpos juda ir kažką bando man  sakyti, tačiau negirdėjau nė vieno jų žodžio, nes buvo tiesiog per paprasta atspėti tai,  ką jie norėjo pasakyti:
-Rankas už galvos, nejudėk. Turi teisę....
Pasukau akis į kelią, kurio perbėgti taip ir nespėjau. Mačiau tolstančius draugus, o paskui juos bėgančius policininkus, mačiau, kaip per perėją perbėga balta katė, o paskui ją velkasi sena močiutė, storas picerijos šeimininkas išeina parūkyti į kiemą, Prostitutės stovinčias tarp 43 gatvės sankirtos... Tamsa.... begalinė tamsa...
Užsimerkiau  ir giliai giliai, kaip niekad gyvenime atsidusau, leisdamas sau panirti į gyvenimą , kuris vyko iki šios akimirkos. Kurioje galiu drąsiai teigti: jog pasikeisti nėra lengva..


Panardinęs galvą i šaltą vandeny pajunti, jog išties ją turi....


Mokytojai, atsisakydavo man dėstyti ir varydavo iš klasės, kaip nereikalinga atlieką..
Jie sakė mano tėvams, jog papuolu į įvairiausias situacijas, kurių galėčiau išvengti. Grįžęs namo po darbo, tėvas norėdavo matyti mano akyse nors kruopelytę ašaros, tarsi atgailos, už tai, ką išdirbinėju už tai, kaip elgiuosi...
Dienos bėgo ir bėgo, o ašara taip ir neišriedėjo. Klasiokų panardintos galvos į mokyklos klozetą, sudaužyti klasės langai, apipurkštos dažais mokyklos sienos. Laukimas po pamokų prie pagrindinių durų visų išeinančių snarglių, iš  kurių nemažai susirinkdavau šlamančių, visą tai:- mano rankų darbas... Eidavau į mokyklą kiekvieną dieną, net kai nereikėdavo, kadangi per kiekvienas atostogas padėdavau po kelias petardas po direktoriaus langais. Man patikdavo stebėti, kai jis pašoka visas persigandęs nuo didžiulio trenksmo. Nors jau senų seniausiai  reikėjo mane izoliuoti, drąsiai galėjau reikštis  toliau, kadangi  teturėjau keturiolika metų. Tokio amžiaus įstatymo ranka nepasiekdavo, o  mokykla turėjo mane mylėti ir globoti, nes  priklausiau jos apskričiai. Paprasčiausiai jie negalėjo manimi atsikratyti...
**

Draugų mokykloj neturėjau, nes visi mane laikė trenktu, patys didžiausi chuliganai nedrąsiai tardavo mano vardą, kadangi manė, jog aš nevisprotis trenktas ir Dievai žino ką galiu iškrėsti. Baimę ir įtampa jautė tiek mokiniai tiek ir mokytojai. Vien tik man  įžengus  į klasę, dailės mokytoja iš nervų pradėdavo kramtyti nagus, o klasiokai nusukdavo akis į šaly, kad nesusikirstų su manosiomis.
Mokiausi taip pat dvejetais ir kuolais, išvis nesinešiojau knygų, man jų nereikėjo, bet visgi ką mokyklos vadovybė galėjo: tai palikti antriem metam, bet  kai tik  pasiūlydavo pataisų pasiųsdavau mokytoją į visas keturias puses. Tą kart pedagogų komitetas užtikrindavo, jog liksiu, bet vos tik pamatę, kaip reaguoju į šią žinią bemat perkeldavo į kitą klasę. Jiems paprasčiausiai neužtekdavo valstybės skiriamų pinigų tvarkyti sudaužytiems mokyklos langams. Tėvai netiesiogiai žinojo apie mano darbelius, iš direktoriaus, socialinių darbuotojų, bei policijos pareigūnų lūpų, todėl nugara dažniausiai  raudonuodavo  pamėlusiais dryžiais, kartais net ištisom savaitėm negalėdavau atsisėsti, kaip normalus žmogus. Isterikas tėvas seniai būtų mane nudėjęs, bet motina jį sulaikydavo, matydama,  kaip iš visų jėgų plaka mano nugara diržu.
***

Visad maniau, jog niekad niekas dėl nieko be reikalo nevyksta... Jei gaudavau mušti  žinojau, jog mušimas kažką duos arba kažką atims. Maniau, jog vieni ar kiti dalykai išeina į gerą arba į blogą, ir niekad nesupratau tų žmonių, kurie darydavo kažką be tikslo, na žinote, taip sau. Rašinėdamas namų sienas žinojau, kad eis žmones ir skaitys, žinojau, jog jie bjaurėsis. Mušiau kitus vaikus ne dėl to, kad man tai be galo patiktų, bet paprasčiausiai stebėjau, kas iš aplinkinių žiūrovų, pradės mane kam nors skųsti, o tada išsiaiškinęs kas skundikas suknežindavau jam galvą. Be viso šito ką dariau be galo domėjausi automobiliais, svajojau kaip pirmą kartą sėdu už vairo, kaip nuspaudžiu akseleratoriaus pedalą iki galo ir lekiu it vėjas. Visi tuometiniai žurnalai apie automobilius, kuriuos prenumeravo mano nesveikas isterikas tėvelis, pirmiausiai pereidavo per mano rankas.
Kiekvieną šeštadienio rytą, vos tik nušvitus, laukdavau kol laiškanešys numes juos prie namo laiptų. Žiūrėdamas į automobilių nuotraukas, visiškai atsiribodavau nuo aplinkinio pasaulio, na beveik. Tėvo riksmas pabudus ryte ir neradus žurnalų prie durų priversdavo mane padėti juos atgal ir patraukti įprastiniais keliais, kad tik nesusidurti su tuo psichu. Kadangi pastoviai rasdavo prie ko prikibti.
-Prakeiktas vaikis, ir vėl išdūmė nė žodžio netaręs, įdomų ką jis šiandien iškrės? Gal nugriaus vyriausybės  rūmus?
Norint išgirsti šiuos tėvo žodžius  nebuvo būtina pasilikti namuose, nes jau mokėjau juos atmintinai ir žinojau, jog beveik kiekvieną mielą dieną, kažką panašaus jis  pradeda burbėti  mano mamai, lyg ji būtų kalta dėl to, koks aš esu. Kartais man tikrai norėjosi  jį nudėti.( Tuomet, ne tik mano, bet  ir daugelyje kitų šeimų virsmas vyko tarsi geroje Itališkoje kino juostoje. Dialogai tarp žmonių įgaudavo tokį pagreitį, jog į pagalbą emocijoms išreikšti atskubėdavo rankų, bei veido mimikų pagalba.)

ŽINIA, ATSKRIEJUSI IŠ KITOS AIKŠTĖS

- Direktoriau, šiandien iš “Verduči” žemesnės mokyklos į mūsų perkelia Gracijų Rudolfą.
- Sere, jo charakteristika, dar baisesnė už  Ninčės. ( taip tai buvo mano vardas)
- Bet tai dar ne viskas, Sere.
- Kas dar ?
- Jie bus vienoje klasėje.
- kada?
- Šiandien pat,  kai tik prasidės pamokos.
- Kodėl man ankščiau niekas nieko nesakė? Į vieną klasę jų  tikrai neleisiu ar įsivaizduojate, panele Džekit, kas bus jei jie sukontaktuos?
- Bet, sere, jus neturite teises nieko keisti, atėjo raštas.
- Koks dar raštas?
- Gracijaus Rudolfo tėvas dirba, švietimo miesto sąjungoje. Ir jo norai išdėstyti būtent šiame lape. Be abejo jus galite imtis iniciatyvos, bet tikrai nepatariu, kadangi vos tik sužinojus komitetui apie kažkokius pakeitimus, be miesto švietimo tarybos pritarimo, paprasčiausiai gausite didžiulį papeikimą.
- Na tada pereis Ninčė..
- Sere, ir vėl turiu jus nuliūdinti, pamenate kas nutiko pernai, kai jį norėjom palikti antriems metams?
- Nepamenu, tikriausiai buvau atostogose.
- Sere, tas vaikis, vos tik supratęs, jog norime jį palikti, per pertrauką nubėgo į netoliese esančia degalinę, į sulčių pakelį prisipylė benzino ir grįžęs į klasę, po pamokų apipylė juo suolus, bei mokytojo lentą ir padegė.
- Sere, aš manau, kad reikėtu palikti viską taip kaip yra.

APLINKINIAI MUS ŠIEK TIEK KEIČIA

Pakeliui į mokyklą užkliuvau už akmens,  ir parklupau , kaip paskutinis nevykėlis. Iškarto pažvelgiau mokyklos pusėn ar nieks nemato, tačiau nebuvo nė gyvos dvasios mat  išsiruošdavau labai anksti. Jei kas ir galėjo matyti tai tik mokyklos budinti, tačiau man buvo visiškai nusišvilpt į  tai: ką ji matė, ar ko nematė.  Tačiau staiga,  ant kairiosios peties pajutau kažkieno ranką. Atsigręžęs išvydau nepažystamo vaikio veidą. Jo rudos gilios akys žvelgė į manas, tarsi sakydamos:- pailsėk nuo šiol vadovausiu aš. Tačiau, kad ir kokios mintys belystų galvon  žaibiškai nustūmiau nuo savęs jo delną.
Dar niekad gyvenime mano kelyje nebuvo pasitaikęs toks savižudis. Trumpam sustingau iš nuostabos. Kaip, kažkoks vaikėzas, galėjo sučiupti man už peties?
Tačiau  sustingimą atgaivino iš jo burnos it lakštingala išskrieję žodžiai:
- Tukinies šioje mokykloje?
- Ką?
- Klausiu ar mokiniesi šioje mokykloje ,, Vėpiza’”?
- Koks tavo sumautas reikalas atrėžiau jam..
- Girdėjau apie tave, ką išdarinėji, Ninče, ar žinai, jog teisėsauga ir visi tavo artimieji laukia kol tau sukaks septyniolika, kad  pasodintų ilgiems metams už grotu?
- Ir ką tu tuo nori man pasakyti? – sugniaužiau kumščius, kuriais buvau pasirengęs kirsti iš visų jėgų  tiesiai jam į veidą, tetrūko dar šiek tiek.
- Ar žinai Ninče, jog mačiau tavo motiną parsidavinėjančią visai netoli už parduotuvės, na tos, kuri stovi kitoje kelio pusėje.?
Viskas, tai buvo būtent ta akimirka, kurioje savitvarda užmigo giliu arkties miegu, leisdama kumščiams įgyti absoliučią valdžią.


Balta ligoninės lempo šviesa prieš manas akis.

-Na, kaip pirmoji diena mūsų naujokui, panele Burns?
- Tiesą sakant, jo šiandien nebuvo nė kvapo mokykloj, Sere.
- O kaip jaunasis Ninčė? Ką šiandien pridarė?
-Sere, jo taip pat nebuvo mokykloje.


-Kur tą prakeiktą Vaikį nešioja velnias?  Tu jo motina gal geriau žinai kokioj skylėj jis galėtų tupėti, jau puse dvylikos, o jo dar nė kvapo..
-O gal  jis jau  pakeliui namo...
-Pala, kažkas beldžiasi girdi?
-Nieko aš negirdžiu, tas velnias vos ne su durim įeina, čia tikriausiai katės ar dar koks velnias, einu pažiūrėti..


Spiginanti, kambario šviesa pradėjo žliaugti tiesiai į mano krauju pasruvusias akis, pro kurias sunkiai matėsi tėvo veidas, vien tik iš vyriškų linijų supratau , jog tai jis.
Viena ranka laikiau suėmęs krutinę, o kita stipriai suspaudęs laiptų turėklus, kadangi nejaučiau dešinės kojos. Pamenu, tada mama užsidengė delnu burną. O kas toliau vyko mano akys nebematė. Prabudau ligoninėje, reanimaciniam skyriuje, lašelinės buvo prikabintos prie rankų, o seselės su baltais chalatais nešė man tabletes ir vertė jas ryti..

-Kas galėjo jį taip sumušti?
-Aš neįsivaizduoju, tačiau melskimės, kad jis pagytų...
-Po galais, moterie, dar tu nori už jį melstis? Jau veždamas jį į ligoninę norėjau apsisukti ir grįžti atgal. Negi tu nesupranti, jog jis, kaip monstras, kaip koks sumautas robotas vos tik Pasveikęs vėl pradės savo.
-Drumai, prašau susiimk į rankas, juk jis tavo sūnus, mūsų mažasis Ninčė. Patys kalti, jog jis toks, nedavėm jam meilės tiek kiek jos reikėjo reikėjo, bet dar  nevėlu...
-Drumai, turi pradėti žiūrėti į jį, kaip į  žmogų, o ne kaip į žvėrį, jam reikia tėvo, supranti?

***

Ligoninėje praleidau, vieną savaitę. Begulint joje,  tėvas buvo kažkoks keistas, na ne toks isteriškas, ir elgėsi su manimi maloniai, tačiau supratau, jog toks keistas jo elgesys yra netikras ir tai dar daugiau kėlė pykti, bei apmaudą. Penktadienio pavakarę prieš išeinant iš ligoninės,  apsireiškė auklėtoja, kuri veidmainiškai linkėjo pagyti, nors jei turėtų  galimybę, būtų suleidusi  man dozę migdomųjų ir nuvežusi  užkasti.
-Pas tave klasėje naujokas, vardu Gracijus perduoda tau linkėjimų, tu jį pažysti?
Kurgi ne, pagalvojau, - vaikis, kurio draugeliai mane  tampė ir žaidė futbolą su mano kaulais, kurgi jo nepažinosiu.
-Ne panele, berns pašaipiai suglaudęs lūpas ištariau jai:- nepažystu.
-Nesvarbu, tikriausiai jis tave pažysta, ir siunčia linkėjimų, bei laukia pirmadienį tavęs mokykloje, kartu su tavo klasės draugais.
- Jie man nedraugai, aš jų nekenčiu.
-Nekalbėk taip, nedaryk taip, jog žmonės apie tave galvotų blogai.
-Man tas pats, juk kai tik sulauksiu septyniolikos keliausiu į tamsų rūsį.
-Maiki, dar ne viskas prarasta, -sakydama tai, Kleopatra (mano auklėtoja) apsidairė ir pažiūrėjo ar aplinkiniai girdi jos gailestingus žodžius, kurie tėra savigarbos įrankis, kuriuo ji siekė išaukštinti save  visų akyse, o mane  dar daugiau pritrėkšti prie žemės, neakivaizdžiai leisdama suprasti koks iš tiesų esu  blogas.
Tačiau gal būt  per tuos kelis paskutinius mėnesius daugiau subrendau, o gal paprasčiausiai  Šventas Petras įpūtė man miglos, kuri vadinosi susitvardymas. Nežinau, tačiau žinau tai, jog jos planas neišdegė ir aš  buvau ramut ramutėlis.

IR VĖL Į ,, MOKYKLĄ’’

Iš namų pasiėmiau tėvo beisbolo lazdą ir įsidėjau ją į kuprinę. Žadėjau pamokyti tą išperą, naujokėlį, už tai, ką jis man padarė, už kiekvieną mėlynę ir sutrenktus organus, žadėjau palikti jo kūne po didelę duobę.. Pamenu, tą dieną labai lijo, pakeliui visas peršlapau, be to šiek tiek šlubčiojau, nes koja  nebuvo visai sugijusi.

Atidaręs klasės duris išvydau klasiokus, kurie elgėsi šiek tiek kitaip nei visada, jie buvo, na sunku pasakyti kažkokie kitokie. Pažvelgiau į klasės futbolo kamuolio akis(klasėje buvo toks vaikis kurį visi mušdavo ir trankydavo) ir pamačiau, jog jos be baimės žvelgia į manąsias, tada atsisukau į kitus. Sustigau tarp dūryje. Dieve, juk jie visi žiūri be baimės. Va kas pasikeitė.
Pažvelgiau į paskutinį suolą ir išvydau  Gracijų Rudolfą, kuris sėdėjo atsilošęs ir išsižergęs, na visai taip, kaip tie vyrukai, kuriuos žmonės vadina gangsteriais.
-Pažiūrėkit, kas atėjo,- šūktelėjo jis. Jo tas balsas, nors girdėjau jį antrą kartą, visgi norėjosi užtildyti  amžiams.
-Kaip tavo kaulai ir inkstai? Nepyk, kad tada taip nedraugiškai su tavimi susipažinau, na tu labai jautrus, nespėjau nė apie tavo tėvą užsiminti, o tu jau pakėlei ranką.- mano pirštai stipriai suspaudė beisbolo lazdą, kuri buvo įvyniota i baltą popieriaus lapą. Maniau suknežinsiu jį negyvai, tiesą sakant jau žengiau link jo, kai netikėtai, už manęs tarsi iš niekur atsirado mokytojas ir pasiūlė prisėsti.

-Vaikai, po ryt važiuosime į parodą, i automobilių parodą, kur bus eksponuojami naujausi mašinų modeliai.
Tai išgirdęs labai nudžiugau, kadangi dėl jų buvau netekęs galvos, vienintelė kliūtis buvo Gracijus. Su juo turėjau suvesti sąskaitas. Vos tik nuskambėjus skambučiui priėjau prie jo stalo ir  tyliai jam  į ausį sušnibždėjau:
-Eime pasišnekėti laukan.- O jis man atgal lygiai tokiu pačiu šnabždesiu atšovė:
-Aš žinau, kad tavo kuprinėje yra beisbolo lazda, žinau kam tau ji ir žinau dėl ko mane kvieti tenai, jei planuoji mane sužeisti geriau padaryk tai čia klasėje, kadangi lauke pilna mano draugų, ir nespėjęs išsitraukti savo žaisliuko jau gulėsi patiestas ant žemės ir valgysi purvą. Vienintelis tavo šansas išsitraukti lazda dabar ir suknežinti man galvą.- Šis velnio išpera judino lūpas tarsi sulėtintam kine, puikiai iš jo tono, ir akių žvilgsnio supratau, jog Rudolfas nejaučia man nė kruopelytės baimės ir tai labai pykdė, kėlė siutą, tačiau susiėmęs į rankas lėtu žingsniu pasitraukiau nuo jo suolo, tarsi tigras pajutęs stipresnį už save žvėrį. Traukiausi iš lėto nenuleisdamas akių nuo jo veido. Keista, paskutinį kartą, kai Gracijaus draugai mane spardė ir visaip daužė, jo akyse įžvelgiau kažkokią graužatį, liūdesį. Rudolfas  buvo įdomi persona. Tą pačia dieną po mokyklą šnekos jau nebesklandė apie mane, o visų interesai krypo jo  pusėn. Už kiekvieno kampo pasislėpęs girdėjau, kaip šneka neva jis vagia, reketuoja, ir kankina netgi keliais metais vyresnius už save. Visi kalbėjo apie didžiulę jo gaują su kurią Rudolfas naktimis apiplėšinėja praeivius gatvėje, daužo parduotuvių vitrinas,  ir viską ką tik gali daužyti.Bet šioje mokykloje, kol kas prie jo neprikibo  niekas, kadangi jis elgėsi nepriekaištingai.... Ką už mane yra dar baisesnis, ???
Tą dien prisiklausęs įvairiausių gandų daugiau pamokose nesirodžiau, grįžęs namo užsidariau savo mažame kambarėly ir pasiėmęs žurnalus iš po tėvo lovos svajojau apie savo mašiną. Na suprantate, užvesti  varikli, ir paliesti koja akseleratoriaus pedalą. To man tėvas niekada neleido padaryti, nors daugeliui mano bendraamžių tėvai jau senų seniausiai duodavo pavairuoti automobilius.. už tai jo nekenčiau ypač.

BILIETAS Į ...

Pagaliau atėjo tą diena, kai visi išsiruošėme į parodą, ne išimtis buvo ir Gracijus, jam irgi reikėjo. Tačiau nieko nesakiau, ir  tuo labiau nesiruošiau nieko daryti, kadangi iš dalies jo bijojau, na tiksliau jo draugelių. Taigi bandžiau šio monstro  nematyti, nepaisant to, jog akys retkarčiais nukrypdavo jo pusėn. Pastebėjau jog Rudolfas buvo apsirengęs netradiciniais drabužiais, na pradedant nuo viršaus iki pat apačios. Juodas švarkas, po juo balti, kaip žiemos sniegas marškiniai, bei dailus kaklaraištis, o batai blizgėte blizgėjo.
Staiga jis pradėjo judėti mano pusėn, už nugaros vesdamasis šūsnį draugų, Gracijaus Rudolfo eisena priminė, Džiuzepę, kuris buvo visų gangsterių tėvas. Apie jį buvau girdėjęs iš kaimynu, bei draugų pasakojimų.
-Na, Ninče, susiruošei kartu su mumis? Pašaipiai paklausė juodasis vaikis.
-Taip gal neleisi? Beje kodėl čia apsirengei, kaip prieš vestuves?
-Ne seni, -jis uždėjo ranką man ant pečių ir iš lėto pradėjo vestis šiek tiek nuošaliau. Keista bet kaip tik dabar aš nesipriešinau, na jaučiau, jog paprasčiausiai man nieko nenutiks. Mes užėjome už mokyklos, kur nebuvo nė gyvos dvasios. Jutau, jog Rudolfas nori man pasakyti kažką labai svarbaus, nors ir visai jo nepažinojau.

- Ninčę, atsiprašau už viską, -tyliu prikimusiu balsu jis sušnibždėjo man į ausį.
- Atleisk už viską, seni, bet aš kitaip negalėjau, negalėjau, kad mano draugeliai suprastų jog aš netesiu savo žodžio, atleisk..
- Kokio dar žodžio? Ir kodėl reikėjo žaisti su manimi futbolą ? negi nebuvo kitų, ką galėjot daužyti?
- Tame ir esmė, vaiki, apie tave prirašytos vos ne legendos ant namų, mokyklų sienų. Mano ir šių kalės vaikų akys ir ausis rinko, kaupė tarsi nektarą informaciją apie tave.
- vieną dieną, kai gėrėm su draugeliais  rūsy, prisišnekėjau, sakiau: jei sutiksiu tave, pasirūpinsiu, kad tu atsidurtum ligoninėje, seni, supranti ? Visų akivaizdoje.
- Ir kaip tyčia atėjau į tavo mokyklą. Kaip pameni, netoli jos pirmą kartą tave pamačiau ir trauktis jau nebebuvo kur.
- Pala, pala bet iš kur tu žinojai, kaip aš atrodau?
- Negi nepameni? Tave nufotografavo pas miestelio teisėsaugos viršininką, kaip būsimą kalinį recidyvistą, o tas žmogus, kuris fotografavo mano tėvo draugas ir vieną pavakarę užsukęs pas mus, dar prieš man prisikalbant, parodė tavo portretą- kaip labai juokinga nuotrauka. Ji buvo priskirta, na tik nesupyk, prie juokingiausių dešimtuko, kadangi buvai išmetęs tokia veido forma kad.
- Šviesa spigino ir aš užsimerkiau per greitai, atrėžiau mandagiai jam.
- Nesvarbu, tačiau  paprašiau, jog jis man ją paliktų, tik vėliau sutapatinau jog tai tu, kadangi kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašytas tavo vardas ir dėl ko buvai įmažintas...
      -    na ir dėl ko gi?
- Diagnozė: būsimas kalinys, už padarytus didelius nuostolius valstybei, chuliganizmas, turto prievartavimas, tvarkos bei ramybės drumstimas ir t.t
- Pakaks,- nusišypsojau jam, pats žinau.
- Kam taip iškilmingai apsirengei?- su šypsena veide paklausiau vaikio, kuris po mažu pradėjo man patikti.
- 1975-ųjų Juodas Sedamas , Ninče, šeši cilindrai, du su puse litro variklis, šešiasdešimt mylių pasiekia per keturiasdešimt sekundžių...
- Na ir ?
- Jis bus mano
- TAVO???
  Taip seni, mano pasakaitė taip pat sudainuota, kaip ir tavo, nepaistant tėvo aukštos padėties manęs laukia tas pats kas ir tavęs neturiu ko prarasti.
- Beklausant  jo žodžių aplinkinis pasaulis tarsi sulėtėjo, viskas įgavo keistus garsus, Dieve, kregždė ir tai čiulbėjo, kaip sulėtintoje juostoje.
Tai buvo mano svajonių mašina, apie kurią Rudofas ką tik užsiminė. Visą laiką apie tokią tesvajojau, nemiegodavau naktimis, karpydamas iš žurnalo jos nuotraukas, o dabar štai vieną gražią dieną nepažystamas ir iki ausų prisidirbęs vaikis vardu Gracijus Rudolfas nori jį nuvaryti. Prireikė gal kokių poros sekundžių, kad suvokčiau, jog  jis nori nuvaryti mano svajonę.
- Nieko nebus. Turi paimti ir mane. Kitaip aš tau draudžiu tai daryti- Griežtu tonu atrėžiau jam
- Nori pasakyti, jog  ir tu užsimanei  tos mažutės?
- Taip, beveik kas antrą vakarą svajojau ir tebesvajoju, kaip sėdu už jos vairo ir užrėžiu akseleratoriaus pedalą, kaip įvaldau tą gąsdinančiai juodai blizgantį monstrą..
- Žinai, o man nesvarbu ar vairuoti ar ne, man tiesą sakant krito į akį ši mašina spontaniškai, ją susapnavau, ir nežadu išduoti savo sapno. Aš tikiu jais, sapnai mano karalystė ir kartu iš ten gaunu tarsi signalus ką daryti, supranti tarsi misijas
- Taip, mes visi į kažką tikime, tačiau dabar mūsų tikėjimai susipynė ties šia mašina, tu tiki sapnu, kuris liepia pavogti šį automobili, o aš tikiu automobiliu kurį tu ketini pasiglemžti..
- Manau mums nėra kur dėtis, su šypsena veide išrėžiau jam garsiai, - Gracijus nusišypsojo man taip pat.
- Mes prakeikti bepročiai- sušnibždėjau tyliai.

****

Užsidegus raudonai šviesai autobusas pradėjo judėti link ,,fresto‘‘ parodos. Bevažiuojant rankos šiek tiek prakaitavo, tačiau Rudolfo veide, kaip ir visada nesimatė nė vienos susijaudinimo ar nerimo raukšlelės. Ta ramumo gyslelė duota jam iš aukščiau visą laiką darė jį ramiu ir pakančiu bet kurioje situacijoje. Vos tik ši riedanti gelda pasiekė ,,Fresto‘‘ Stovėjimo aikštelę, prieš mano ir kitų akis išdygo didžiulis pastatas, kurio langai atspindėjo mūsų mokyklos supuvusį autobusiuką, kurio variklio gausmas vertė panirti i depresiją, tačiau Rudolfas ir aš gerai žinojom, jog daugiau neteks klausytis kriokiančio jo variklio, neteks taikytis su mokyklos normom, neteks tarnauti kitiems, neteks vaidinti paklusnius vaikelius namuose, nors mes tikrai nesistengėm to daryti, o Svarbiausia neteks sėsti už grotų.

Lygiai po trijų penkios mus įleido į didžiąją salę, kurioje buvo sustatyti naujausi automobiliai. Rudolfo draugeliai stengėsi sekti paskui mus, tačiau sugebėjom sumaniai pradingti  iš jų akiračių, tiesą sakant nė nepajutau, kai atsidūrėm  visai kitoje salėje.
-Mūsų nepasiges maždaug  penkias- šešias minutes, paskui pradės ieškoti turim mažai laiko.- Nuo šių Gracijaus žodžių mano delnai pradėjo prakaituoti lyg žmogaus beviltiškai sergančio mirtina liga, kuris jau pasitinka Šienpjovį su dalgiu rankoje.

-Žiūrėk, štai tą gražuolė- jis bedė  pirštu tiesiai man už nugaros. Atsisukęs pamačiau didžiausią savo svajonę. Tą pačią,  kuria  karpiau iš tėvo žurnalų, tą pačia svajonę kurią sapnuodavau kone kas trečią naktį. Bet dabar štai ji, tiesiai man prieš pat  nosį.
- Maiki, tau iš dešinės yra tokia dėžutė, dabar jį užrakinta.- Rudolfas padavė man savo lenktinį peilį iš tvirčiausio metalo, koks tik gali būti šioje žemėje ir liepė išlaužti dėžutės, kurioje buvo visų šioje salėje esančių mašinų raktai dureles.
-Už jų Niče, mūsų raktas į laisvę, į naują gyvenimą.
Aplink vaizdas liejosi temdamas paskui save baltas dėmes kurios mano akims trukdė daryti tai ką reikią, bet vos pagalvojus, jog laukia naujas gyvenimas ir kad nėra ko prarasti jos išnykdavo.

***

-Kur tie prakeikti vaikai?
-Mokytojau, aš juos mačiau einančius į kitą salę.
-O ne, panele, gal galite sustabdyti ekskursiją, suprantate mano du mokiniai nuėjo be leidimo į kitą salę.
-Taip sere, eime, Vaikai palaukit čia ir neišdykaukit mes tuoj pat grįžtam.
- Sakiau, Direktoriui, jog neverta jų leisti su kitais mokiniais, kadangi jie pavojingi, nežinia ką gali iškrėsti.
-Nieko tokio , sere, juk jie tik vaikai ką  tokio gali padaryti, ko negalėtume išspręsti mes- suaugę?
- O panele, jūs jų nė neįsivaizduojate.
- Nusiraminkite, viskas bus gerai, aš neabejoju, kad netrukus viskas išsispręs…
-
***

O taip viskas išsisprendė. Mūsų sėdinės jau buvo prikepusios prie prabangių apmušalų, o nugaros atremtos į patogius atlošus, kai pamatėm, jog visai čia pat ateina Ekskursijos gidė ir mūsų nukaręs mokytojūkštis.

-Dieve, greičiau Ralfai, greičiau, seni, įkišk raktą į spyną ir lekiam.
- Dar yra laiko apsigalvoti, gali išlipti- ramiu balsu aiškino jis man. Nusiųsčiau direktoriui anoniminį laišką  kuriame parašyčiau , jog per prievartą įsisodinau tave kartu.
-Ne seni, atrėžiau jam , aš su tavimi iki galo.
- Jei taip, atgal kelio nėra, laikykis!

- Viešpatie, Švenčiausieji,  tie vaikiai bando užvesti mašiną.
- O, ne . Viskas, šiandien pat jie keliaus į pataisos darbų koloniją..


Gaudžiant šio monstro varikliui, mokytojas su gide buvo ranka pasiekiami, ir jei tik nors vienam iš šių dviejų kvailių būtų kilusi mintis paspausti durų rankenėlę iškarto keliautume į tamsias kameras nepaisant to, jog jaustumėmės pralaimėję didžiausią savo gyvenimo kovą. Kovą už laisvę. Tačiau akimirkos impulsas pasinaudojęs mano rankų miklumu užblokavo abi dureles. Galėjome drąsiai atsipūsti beliko tik daužymai kumščiais  į langus prieš kuriuos skambėjo grasinimai bei maldavimai išlipti iš “prakeiktos” mašinos.( vienintelis žodis išskriejęs  iš mokytojūkščio lūpų, kuriam  leidau prisiliesti prie mano klausos kanalų buvo: “ prakeiktos” jis mane uždegė dar labiau)

-Laikykis!

Staiga, Rudolfas įjungė pirmąją pavarą ir mes griausmingai greitai pajudėjome iš vietos. Vienintelė kliūtis buvo- Stiklinė siena, kurią be vargo išmušė “Mustango‘‘ kapotas paversdamas į šukių kratinį.
Stebėjausi iš kur Rudolfas moka taip gerai, vairuoti, jo vairavimas prilygo kone suaugusio.
Tą akimirką , kai išlėkėme į aikštelę  ir kai mūsų akis palietė  saulės spinduliai, laikas akimirkai  sustojo ir atsigręžęs per galinį langą parodžiau gražų gestą tiems dviems, kurie save vadina- mūsų ,,paauglių‘‘ gyvenimo vadovais ir visiems tiems mūsų bendramečiams, kurie ištikimi šimtmečių nusistovėjusioms taisyklėms, kurias mes ką tik  sėkmingai sulaužėm.
Atsisukau į Rudolfą ir  surikau:***************
- Mes  po galais tai padarėm.
****

Ir visiškai nesvarbu kiek nuvažiavom su šia mašina, mes visgi ją nuvarėm. Tai buvo svarbiausia. Tik pradėję įsibėgėti “Centriniu” greitkeliu išgirdome policijos automobilių sirenas, per kurias atsibudome savo baisiausiuose košmaruose, kurie vadinosi “Kalėjimas”.  Guodė tik tai, jog košmaras buvo bendras, gyvenom vienoje kameroje. Tačiau dėl to karto nė sekundės nesigailėjome...
Kalėjime praleidom, vienerius metus, o kai sukako po septyniolika, gavom dar vienerius už ankščiau padarytas žalas visuomenei. Iš viso atsėdėjome du  metus.
Tie ilgi vakarai, ir beviltiškai lėtai slenkančios savaitės, varė panirti į beprotybę, kuri pranašavo liūdną pabaigą. Tačiau, kai man pasidarydavo išties blogai, Rudolfas ištiesdavo man ranką ir išsivesdavo laukan, kur padėjęs galvą ant jo pečių išsiverkdavau kaip mažas vaikas.
Per visą tą laiką mano tėvas buvo pasirodęs, devynis kartus iš kurių, visus bandė pamokslauti, kaip aš bereikalingai leidžiu savo gyvenimo dienas. Kartais nervams neišlaikius trenkdavau kumščiu į stalą ir paprašydavau, jog mane išvestų iš lankymo kambario. Vienintelis malonumas buvo skanūs mamos pyragėliai, kuriuos jį kepė man su meilę. Kiekvieną savaitgalį sulaukdavau ją su nešuliu rankoje..
Pas mano bičiulį Rudolfą, tėvas ateidavo gan dažnokai, bandydamas surasti ryšį su sūnum, bet devyniasdešimt procentų per judviejų pasimatymą sklandydavo tyla...

Kitapus tvoros...


1989 metų sausio keturioliktą dieną aš, Gracijus Rudolfas ir dar vienas mūsų bendras bičiulis su, kurio susipažinome tame pačiame kalėjime buvome paliesti į kitą tvoros pusę, kuri vadinosi - laisvė. Kai tik išėjome laukan  priešais stovėjo Rudolfo tėčio automobilis, ir pats jo tėvas, kuris laukė jo sugrįžtančio.
Tačiau Rudolfas sustorėjusiu  balsu jam sušuko:
-Ne tėti, tu neprivalai to daryti, neprivalai aš jau suaugęs supranti. Aš  buvau suaugęs jau tada, dabar tuo labiau. Važiuok sau ir būk laimingas! – Tai buvo pirmi Rudolfo žodžiai išėjus į laisvę, stebėjausi, kodėl jis taip elgiasi, juk turi normalią šeimą, o atstumia ją tarsi nereikalinga organą...

***

Kai tik išėjom į gatvę norėjosi stipriai valgyti. Namo nebūčiau grįžęs nė už ką, mūsų naujasis bičiulis Džo šeimos neturėjo iš vis, tačiau surado kažkur miesto gale užkastą kavinę, kurioje jis pažinojo virėją, tad tą kartą prisikimšome pilvus kiek tilpo. Sunkiausia buvo ištverti  pirmąsias naktys. Miegojom parkuose ant suoliuku. Praeinantys policininkai, dažnokai ragindavo atsistoti ir nešdintis negadinant “Gražaus miesto vaizdo”. Po tokių raginimų tekdavo miegoti gatvių skersgatviuose. Kad nesušaltume užsiklodavome kartoniniais dėžių likučiais, bei išmestais drabužiais.  Bet svarbiausia: per visą tą laiką nepavogėm nė vieno cento, neėmėm tai kas ne mūsų, tik nesupratau kodėl? Rudolfas visą mūsų elgetavimo laiką buvo labai tylus, matėsi jog jo galvoje sukasi tūkstančiai minčių, tik nežinojom apie ką.

***

Vieną vėjuotą pavakarį, vos tik įžengę į savo gatvės skersgatvį išgirdome mūsų bičiulio Džo Riksmą, ir pasileidome bėgti. Vietinis valkata į jį suleido peilį, ir šaltakraujiškai savo išprotėjusiu balsu užvertęs galvą į dangų juokėsi. Iš Džo peties sunkėsi kraujas, maniau Rudolfas mažų mažiausiai užmuš tą valkatą, tačiau jis nieko jai  nedarė, tiesiog apkabino Džo ir bandė priversti jį eiti..

- Gracijau, ką tu darai? Negi paliksi ramybėje tą išgamą?
- Ne, tai nieko nepakeistų.
- Ką? Juk dar kalėjime mane mokei, jog dantis už dantį..
- Taip, Ninče, tačiau ar mūsų jėgos lygios? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai mes pranašesni už jį. O jei dvasia serga, tą žmogų kuris ją nešioja reikia palikti nuošalėje arba nudėti, kaip išprotėjusi šunį, kadangi šautuvo neturi nei tu nei aš, teks pasitraukti mums.

Tą kartą Stipriai supykau ant ralfo, tačiau pats nedrįsau nieko daryti.. Apkabinome Džo ir pradėjome nešti jį  į gatvę. Sustojus pirmai mašinai, mes įsodinome jį ir visi patraukėme ligoninėn. Iš operacinės į palatą mūsų bičiulį atvežė po pirmos penkiolika.
 
Tą  Nakty praleidome palatoje ant grindų, pasijutome tarsi prabangiame viešbutyje. Sesutės suprato ,jog mums nelengva ir leido nusižengti taisyklėms: davė antklodes bei pagalves. Tiesą sakant nenorėjau prabusti, jaučiausi  tarsi danguje, bet visgi prabudau ankščiau laiko. Būtent su šiuo mano prabudimu užmigo tas Itališkas greitumas, apie kurį minėjau pačioje pradžioje. Dabar jam paprasčiausiai nebeliko vietos. Koridoriaus sienos laikrodis mušė puse keturių, kai išgirdau kažką panašaus į tylų juoką. Pažvelgiau į prieblandos apšviestą  Rudolfo veidą  ir pamačiau nuo skruostų riedančias ašaras. Susigūžęs, kaip vaikas drebėdamas kramtė apatinę lūpą ir tyliai verkė. Tą ankstų rytą, tyliai nuropojau prie jo čiužinio ir stipriai apkabinau.
Taip vienas kitam neištarę nė žodžio prabuvom taip iki ankstyvo ryto. Kai seselė įėjo į palatą tikriausiai pamanė, jog priedo mes dar ir gėjai, tačiau Rudolfui man ir tuo labiau Džo, kuris akių nė nesiruošė pramerkti seselės nuomonė buvo nesvarbi.
Taip praleidome savaitę, blaškydamiesi tarp keturių baltų palatos sienų, kurios jau buvo spėję nusibosti. Tačiau Džo jos buvo būtinos. Kai tik jis atsipeikėjo paklausiau ar nejaučia pykčio tam kalės vaikui, kuris taip padarė. O jis man atsakė, jog jam jau jokio skirtumo, kadangi viskas praėjo.
Abu jie buvo abu abejingi tam kas įvykiui ir  priėmė jį kaip faktą. Regis iš mūsų visų pykau tik aš ir pyktis buvo didžiulis. Graužiau save, už tai, jog tada nepamokiau to išsigimėlio.

***

Vieną dieną pasidarė taip sunku, jog patraukiau į gatves jo ieškoti. Protas suvokė, jog niekada jo neberasiu, o širdis troško keršto. Ji liepsnojo tarsi norėdama uždegti visą planetą. Įžengęs į pirmą “Silvertono” skersgatvį išvydau žmones, labai panašius į tą, kuris sužeidė Džo. Jie buvo tokie vienodi, praktiškai kaip broliai dvyniai, Dieve, jų drabužiai net buvo tos pačios spalvos. Kerštas įvaldęs mano rankas privertė jomis atnešti skausmą vienam iš šių žmogeliukų, paprasčiausiai nieko nepasirenkant, tas kuris buvo arčiausiai manęs pajuto tą patį ką tada jautė Džo.

Staiga sulūžusi taburetės koja iškrito man iš rankų aptaškydama veidą krauju. Viskas pradėjo suktis tarsi karuselėje, pažvelgiau į savo batus, jie buvo visai tokie pat kaip ir šių žmonių, suplyšęs lietpaltis, kuris tabalavo ant mano kūno buvo lygiai toks pats, kaip ir tų kurie su baimę žvelgė i mano akis. O dabar dar ir štai: pasielgiau lygiai taip pat, kaip ir vienas iš jų tada su Džo. Tiesiog už nieką.Kai tik grįžau į savo vadinamus namus, kurie tebuvo apleistas namas, kuriame gyvenome Rudolfas iškarto paklausė ar man geriau. Jis suprato, jog negalėjau susitvarkyti su savo pykčiu ir tiesiog paklausė ar geriau.
O aš atrėžiau, jog nė velnio...
***

Praėjo dar kelios dienos. Per jas Rudolfas netarė man nė žodžio, tarsi leido klausytis savo sąžinės balso, kuris mane graužė šnibždėdamas tyliai į ausį, jog aš visai toks pats kaip ir tas, kuris sužeidė Džo.

Tylų penktadienio pavakarę, atsikėliau nuo grindų ir tariau sau: reikia kažką keisti, keisti tai kas naikina iš vidaus, jei tai kaltės jausmas keisti jį, jei tai nusivylimas, priversti didžiuotis savimi, jei dar koks velnias tai išrauti jį su visomis šaknimis, kol nespėjo jų įleisti per giliai. Visas pasaulis atrodė pilkas ir netgi artimiausi mano bičiuliai tapo man nemieli.
Jaučiausi, kaip žvėris, uždarytas narve.
***
Tą dieną nusprendžiau pabėgti nuo Rudolfo ir Džo, tiesiog paklaidžioti po miesto gatves. Kai tik akyse atsispindėjo raudona šviesoforo spalva, pradėjau eiti per perėją, na gal ir be reikalo, visgi taisyklės reikalingos. Nė nepajutau, kai pakilau į orą, o po to staiga atsimušiau į kažką labai kieto. Akys užsimerkė o sąmonė paniro į gilų miegą. Tačiau kas svarbiausia: taip ir neprabudau. Tamsa tęsėsi labai ilgai,  viskas aplinkui dvelkė šalčiu. Erdvė, kurioje plaukiojau buvo juoda, tarsi ledinės pilies nuo metų senumo aprūkusios sienos. Retkarčiais pasigirsdavo muzika, kuri smelkėsi man į širdį prasiskindama, kelią kaip aklas kačiukas pro tamsos luitus. O pasiekusi atnešdavo po naują tylią gaidą. Vos tik ją išgirdęs norėjau pabusti iš šio košmaro. Dangiška muzika, kaip saulės spinduliai pro kiaurus plyšelius pasiekdavo mano ausis ir priversdavo sudrebėti kūną, su kiekvienu drėbtelėjimu vis daugiau šalau. Ledas kaustė tamsą, o tamsa ledą. Baimei jau nebeliko vietos. Smuiko griežimas vis stiprėjo ir stiprėjo, o aš vis nesuvokiau dėl ko, kas ir kam. Garsas atsimušinėjo į nematomas sienas ir didelių greičiu lėkdavo man krūtinėn. Netrukus suvokiau, jog tai jau tampa ne garsu, o jausmu, kuris manyje bando kažką pažadinti ir tai jam pavyksta. Iš burnos sklindantys garai kaupėsi virš galvos į debesį, kurį apšvietė paslaptinga balta šviesa.

***

- Kur jį velnias nešioja. Kas atsitiko kur dingo Ninčė?
- Džo, nusiramink, tu be jo nenumirsi.
- Gracijau, nesuprantu tavęs.
- Pamatysi jis atsiras, Ninčė ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda, iš pradžių jis išsiaiškins kas prie ko ir kam ir tik tada nuspręs- ką daryti toliau...
- Netgi kritinėje  situacijoje, kai spręsti paprasčiausiai negali? tu tai nori pasakyti??

***

-    Daktare, jis jau dvi dienas komoje, kaip manote ar atsibus šis jaunuolis?
- Neįsivaizduoju, viskas priklauso tik nuo jo paties.
- Trauma iš pažiūros nėra labai stipri, galima sakyti išorinių sužeidimų taip pat nėra daug. Pati matote, tačiau, padarius nuotraukas paaiškėjo, jog kairiojo smegenų pusrutulio dešiniajame kampe susidarė kraujo krešulys, kuris užspaudė vieną labai svarbia ląstelę.
- Tačiau kas keisčiausia, niekada dar neteko matyti tokio atvejo..
- Kodėl? Juk panašių atsitikimų pasitaiko labai dažnai..
- Suprantate, užspausta būtent ta vietą, kuria žmonės paprasčiausiai nesinaudoja. Ši vieta yra neveikli. Ir visiškai nesuprantu, kodėl jis nepabunda.
- O kaip krešulys?
- Leidžiami vaistai, kurie labai aktyviai šalina jį ir  kelių valandų bėgyje jo nebeliks nė ženklo.
- Tačiau šis vaikinas regis nepabunda vos ne savo noru ir tai mane neramina labiausiai...
- Palaukime daktare.

***

Debesis pradėjo sklaidytis, kai staiga priešais pat, su lyg šimto aukštų pastatu  milžiniška akis lėkdama pasakišku greičiu atsimušė į mane ir nubloškė į nepažystamą vietą. Aplink visur dykuma, smėlis ir nežmoniškas karštis. Saulės spinduliai vis stipriau ir stipriau spigino. Netrukus Dangaus spalva pasikeitė i raudoną. Milžiniška vandens banga apglėbė ir panardino į save.
Kadangi nemokėjau plaukti, nesipriešinau skendimo jausmui, bet tai paprasčiausiai butų per paprasta. Atsimerkęs pamačiau medinį dangti. Šonai buvo taip pat mediniai. O, Dieve, aš karste. Stumtelėjau jo dangtį ir į akis įsirėžė šviesiai giedra dangaus spalva. Toj vietoj kur turėjo būti žemė , ore plaukiojo ugnies kamuoliai , o už kelių metrų stovėjo antrasis aš, kuris žvelgė tiesiai man į akis...


-Matai šias degančias dulkes, skriejančias pro tave kiaurai..?
-Taip
-Jauti kaip jų liepsnojantys liežuviai skrodžia tavo kūną?
-Ne
-Tai yra, todėl, kad jos neveiksmingos, tai tik iliuzija. Šios dulkės veikia kaip vienas ir tas pats elementas, kuris leidžia tau nieko nejausti, bet jei tik panorėsiu, vienas liepsnojantis kamuoliukas įgaus tikrąją savo galią ir vos  prisilietęs išdraskys tave į gabalus.
-Nesuprantu, koks skirtumas? Koks skirtumas ar išdraskys ar ne? Koks skirtumas ar aš čia esu ar ne, juk po akimirkos galiu atsidurti dar velniai žino kur, už milijardo žvaigždžių, juk tai tik sapnas..
- Tavo sapnas, kuriame būtent dabar esi įkalintas..
- Neįkalintas.
- Jei ką sakai yra tiesa, prašau pabusk.
- Tik pasakyk kaip ir iškarto tai padarysiu..
- Matai, tu klausi manęs- savo sapno, kaip tau prabusti, o ar žinai kokia mano pareiga?
- Na.
- Kiek galima ilgiau tave išlaikyti būtent čia ir tu tikiesi, jog  tau duosiu raktą.
- Galiu priversti tavo vokus šiek tiek atsimerkti ir pamatyti vaizdą, kuris supa tave realybei, galiu pamatyti viską ir tau pranešti, jei taip nori, tačiau jokiais būdais nesakysiu, kaip iš čia ištrūkti.
- Nesuprantu, kodėl tu taip.
- Daugelis žmonių klausinėja manęs kvailų klausimų. Jie klausinėja kodėl gimė, klausinėja kodėl jie tokie ar kitoje, nors atsakymą nešiojasi kiekvienas su savimi, tačiau tau pastebėjau nerūpi niekas. Tau nesvarbu, kas bus su tavimi ateityje, nerūpi ar gerai pragyvenai gyvenimą iki šios akimirkos, tau visai neįdomu kas tu toksi ir spjauni  tiesiai sau į veidą...
- Viskam ateina pabaiga...
- Kad ateitų pabaiga reikia svarios priežasties, matyt ji buvo laibai svari jog nustojai tikėti savimi, savo vidinę galia, kuri yra tokia didelė, jog tu nė neįsivaizduoji...
- Yra, nėra, man nusispjaut, prašau pasakyk kaip man pabusti.
- Ir ką tu žadi veikti prabudęs? Ką žadi pakeisti ?
- Nieko
- Pažvelk tiesiai sau virš galvos.
Pakėlęs galvą  ten kur plaukiojo geltonos spalvos dangaus debesys išvydau plačiaformatį ekraną, kuris driekėsi per visą dangų.
Staiga nespalvoto vaizdo prieblandoje pamačiau gatvės skersgatvyje gulintį benamį. Drebančiomis rankomis jis laikė butelį viskio, įvyniotą į nublukusį popierių. Staiga ekrane išvydau uždara karstą, ant jo viršaus tuščią butelį, apšviesta ryškių saulės spindulių. Netrukus viskas sprogsta ir iš karsto lieka tik dulkės, kurios nesujudina  nė medžio lapo, nekalbant apie kažką didesnio, o sprogimas buvo išties stiprus.
-Matai, mažasis Ninče, tau išnykus nesureagavo nė medžio lapas, o ka kalbėti apie žmones.
-Ten buvau aš?
-Taip, visą šį laiką tu plaukiojai savo paties pasąmonėje .Esu  jos dalis, ir visgi  ne sapnas , o tavo minčių išraiška. Sakiau, jog esi nepaprastas. Padalinai save į dvi dalis, ir blogiausia įkūnyti į dabartinę iš kurios žvelgi į pasaulį, o viską tai kas yra  aplinkui , išreikšti kitu nematomuoju aš, tikrai ne kiekvienas gali, mano mažasis Ninče..

***

-Daktare, žiūrėkit jis atsimerkia.
-Kviesk, kitas seseles.

Balta spiginanti šviesa žaibišku greičiu lėkė tiesiai i mane. Pagaliau aš vėl čia ir  tai ne sapnas.

Po šio prabudimo dienos, savaitės, ėjo tarsi ne man. Nejaučiau laiko, o tuo labiau jo pojūčio.
Absoliučiai nereagavau į savo draugus, nors  kitą dieną po atsigavimo pabėgau iš ligoninės  į mūsų buveinę. Ten kaip visada radau juos: Rudolfą, Džo na dabar ir aš su jais, bet jaučiausi, kaip ne savoje planetoje.
Pirma  diena po tikrojo prabudimo...

Pramerkęs akis tamsų apsiniaukusį rytą, pajutau, jog kvėpuoju ir regiu vaizdus. Matau sienas ir lubas, tačiau tarp jų  nematau savęs, gal būt dėl to, jog nėra veidrodžio, o galbūt dėl ko nors daugiau...
Pusdienį pavaikščiojęs, tarp keturių apipuvusių , bei tamsių sienų supratau, jog man čia ne vieta, tik ne dabar, kai man bus koks šimtas metų, tačiau tik ne dabar...
Ir kaip mano mama kažkada man sakė, jis sakė: Jei gyvensi svajone nieko nedarydamas vardan jos, ji paprasčiausiai numirs. Mirti man buvo per anksti, o svajonė regis čia pat, nors dar ir nežinojau jos.


Kelias į kitą gyvenimą...


Po dešimtos dvidešimt krepšys ir aš jau buvome autobusų stotyje, iš kurios turėjau pasiekti Mėlynąją jūrą. Būtent ten reikėjo pradėti naują gyvenimą, išsivalyti ir įrodyti sau, jog tai kas neįmanomą yra ranka pasiekiama...  Karšta širdis troško gyventi, o sąmonė- išmėginti savo jėgas, nepaisant to ar po šio išmėginimo pajėgs širdis dar plakti...

***

Praskrendančios žuvėdros,  baltais sparnais švietė man kelią link baltų kopų, kurias skalavo šaltas dangus, o šviesiai mėlynas vanduo glamonėjo man kojas. Viskas aplink tarsi sustojo.
Net milijonai minčių stabdančių nuo nerimo į šitą šaltą gėlą vandenį, neatstojo tos vienintelės, mažos kibirkštėlės, kuri užsižiebė giliai viduje ir kuri vertė daryti tai kas neįmanoma ir beprotiška.

**

Gilus atodūsis, nubloškė į didžiulį liūną, per kuri turėjau perplaukti ir išlipti visai kitokiu žmogumi...
Negailestingų bangų atgenami vandenys nardino mano veidą vis gilyn ir gilyn. Beatodairiški rankų judesiai neatstojo milijonus metų gerai apgalvotų jūros veiksmų. Tą akimirką  suvokiau, jog išbristi nepavyks, nepavyks nuplaukti ne pusės metro. Judėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o mintys palengva nutoldavo kažkur toli, priversdamos sąmone pamiršti tai kas vyksta dabar.
Iki paskutinės minutes kai tik akimirkai atgaudavau sąmonę judinau rankas ir kojas, neprarasdamas vilties- o gal? Iš visų jėgų kurios tik gali būti žmoguje norėjau pasikeisti, Dieve, kaip to norėjau, bet vienas gilus gurkšnis naujos bangos atnešto sūraus vandens, privertė sustingti ir negalvoti apie tai, kas ką tik įvyko... O įvyko tai- ko labiausiai bijojau.  Burna prasivėrė, taip ir nepasakius pasauliui, tai ką norėjo pasakyti...


VAIKINE, TAVO KRAUJOSPŪDIS TVARKOJE....

Niekaip negaliu suprasti tik vieno, paprasčiausio dalyko. Kodėl ? Ir kam Dievas panorėjo, jog mane ištrauktų iš tos prakeiktos Jūros praplaukiantys žvejai?? Šito aš nesuvokiau. Ir po galais, kam mane prikelti vėl, jeigu savo kovą buvau pralaimėjęs? Kam? Dar vienam pralaimėjimui? Ar šimtam pralaimėjimų?
Galų gale visi trokštame pasiekti savo svajonę, tikslą, o nepasiekę jaučiamės tarsi negyvi. Kol vėl užgimsta ta liepsnelė, kartais praeina tiek daug laiko, jog paprasčiausiai pasukam ne tuo gyvenimo keliu, taip ir nesulaukę savo prabudimo kažkur giliai viduje.

Laimingi visi tie, kurie prabunda kiekvieną dieną, o ne kartą per penkiasdešimt..
2002-10-14 01:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-14 18:46
Prozerpina
absurdas, kad tokie darbai vertinami trejetais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-16 12:36
s
s
ATSIPRASAU TRUPUTI TIKRAI VAKAR PERSKAICIAU JI DAUG KLAIDU... NEPYKIT VIS TAS NEKANTRUMAS MANO ATSIPRASAU SKRUZDELE.. IR VISU KITU
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-16 09:08
Kraupiai geras zhmogus
o skruzdele eilini kart pavadinama mazhute .. jus ka mielieji nesat mate dideliu skruzdzhiu ar kaip?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-15 18:28
Maumaz
O taip. "Kiti grafomanai". Manau, labai teisingas suskirstymas: yra grafomanas "NightMan", kuris dar ir plataus mąstymo analfabetas bei kiti grafomanai. Kurie grafomanai. Tiesiog grafomanai :-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-15 18:18
viena skruzdėlė
ne, viską taip. rašyk be normų ir nesimokyk iš klaidų. manyk, kad apie literatūrą jau išmanai viską ir tavo stilius be priekaištų. spausdinkis mokyklos sienlaikraštyje ir riesk nosį toliau. sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-15 16:27
NAKTIES_PAUKSTIS
nepykit atleiskti jei ka ne taip pasakiau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-15 16:22
NAKTIES_PAUKSTIS
NESUPRANTU, JEI TU VIENA SKRUZDELE ESI ISIDEJUSI SAU I GALVELE KAD REIKIA RASYTI PAGAL KAZKOKIAS NORMAS TAI LABAI KLYSTI.. SVARBU NE STANDARTAS O UNIKALUMAS IR TAVO SUPRATIMAS LABAI KEISTAI MAN SVIECIASI.. GALVOJI KAD AS RASYSIU KAIP KITI GRAFOMANAI DESTANTYS KAZKOKIAS NESAMONES.. TIKRAI NE>. IR KAD NUKARES MOKYTOJAS MAN ATRODO NUKARES AS IR RASAAU KAD JIS NUKARES!!
JEI TAU ATRODO KAD ANTRASTES REIK KEISTI TAI SAVO NUOMONE TAIP PAT PASILAIKYK SAU. KADANGI AS JAS RASIAU NE SIAURO MASTYMO ZMONEMS MAZUTE..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-14 17:31
viena skruzdėlė
ghrrrr:))
pilieti, čia ne apie klaidas reikia kalbėti... kad tai būtų skaitomas dalykas, reikia kiekvieną pastraipą perrašyti. apskritai seniai jau neskaičiau teksto su tokia galybe kalbinių liapsusų. tiesiog fantastiška:] keli labiausiai įsimintini pavyzdžiai:

Nepajutom, kai peršokom keturias didžiules tvoras, ir kai perbėgom didžiulį miesto metro

keli beatodairiški bėgantys žingsniai ir mano kakta atsimušė i geležinį strypą, tarsi išdygusi prieš pat nosį...

mėlynas uniformas, ant kurių išdidžiai publikavosi užrašas: Policija...

nors kruopelytę ašaros,

Dialogai tarp žmonių įgaudavo tokį pagreitį, jog į pagalbą emocijoms išreikšti atskubėdavo rankų, bei veido mimikų pagalba.)

Staiga jis pradėjo judėti mano pusėn, už nugaros vesdamasis šūsnį draugų,

Ta ramumo gyslelė duota jam iš aukščiau visą laiką darė jį ramiu ir pakančiu bet kurioje situacijoje.

jog visai čia pat ateina Ekskursijos gidė ir mūsų nukaręs mokytojūkštis.

... kažin, kaip jis buvo nukaręs??

uf uf. įtariu, reiktų sucituoti kone pusę teksto, o aš tingiu:) tiesa, pabaiga irgi sukrečianti -

Praskrendančios žūvėdros, baltais sparnais švietė man kelią link baltų kopų, kurias skalavo šaltas dangus, o šviesiai mėlynas vanduo glamonėjo man kojas.

Neatodairiški rankų judesiai neatstojo milijonus metų gerai apgalvotų jūros veiksmų.

... vaaa. siužetas dinamiškas, tačiau logikos vargiai jame galima įžiūrėti. ką gi, tobulėkite. lietuvių nuotykinė literatūra jūsų palauks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-14 12:33
Kraupiai geras zhmogus
neblogai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą