Laiškai Sau.

Mane apglėbė Angelas. Juodi Jo sparnai ir tyliai laša vanduo... tarsi smėlio smiltelės aidas vėl primena nuneštą laiką. Kažkas jį nunešė ten, prie juodo tarpeklio. Bandymas mesti. O gal išmokyti laiką skristi. Tačiau skardis toli. Kaip ir akimirka praeity. Man nebereikia fotografijos, liūdno ir beviltiško praeities skausmo. Jam to nebereikia.
Jaučiu šilumą. Vėl sparnai? O gal mintys apie nerimstančią naktį ir tolimą veidą kažkur tyloje. Mintys be tikslo. Be vėžių. Kur gyvenimas juda? Tolyn? Gal net nuo tavęs? Tavo gyvenimas bėga tolyn nuo tavęs... Paradoksas? Ekscesyvus kontrastas tarp realybės ir minčių. O gal tiesa? Kas žino. Gal tik naktis priglaus tavo nerimą. Eilinį kartą užklos ir nebeleis mintims laukti šviesos. Rytas ateis. Bet kelias į jį tik per sapną. Tokia nakties valia? O gal aš nenoriu užmerkti akių? Prieštarauju? Neigiu? Tai būtina? Ar geriau užmerkti šviesą tarp vokų? Gal iš tiesų kažkam geriau, jog manęs nebus tarp gyvų? Bent jau dieną. Naktį aš vėl nubusiu ir ieškosiu bei klaidžiosiu ore, naktyje, savyje..
Begalinis noras baigti tai, ko negaliu baigti. Neatleisiu sau? Visa tai – manyje. Tereikia kelio. Kelias šalia. Kelias visad šalia, visad gali jį rasti Naktyje...

2003. 06. 13