Nostalgija Klaipėdai (o gal tau?)

Rašau įtemptai. Ir vakar taip... ir šiandien... Ne, ne todėl, kad sukurčiau tą eilėraštį, kurio jau aną savaitę prašė mokytoja... O tam, kad nieko nemąstyčiau. Padeda. Perrašinėju knygas. Ir visai nesvarbu, kad nieko neatsimenu. Taip reikia. Kitaip negaliu. Vos stabteliu, vėl prisimenu save ant „Jono“ klanelio. Man kvepia vasara... nors iki jos dar velniškai toli...

Sėdžiu ant šlaito, ir žvelgiu į apačią – i vandenį, spindintį debesėliais.

- Deive, kokie jie lamingi! TIE... ta mergaitė su raudona striuke ir į plaukiojančias ledo lytis akmenis mėtantis vaikis... kvepia PIRMĄJA meile... ech... 

Ant suolelio, visai šalia sėdi fotografas. Rūko. Atrodo, kad gaivus, drėgmės prisimaišęs oras jam visai nepatinka – dar niekada nemačiau taip žiauriai dantyse rūkstančio žmogaus gyvenimo... Paradoksas - kitaip jo ir neįsivaizduoju. Jis – menininkas (taip turi būti). Atsistoja... ilgai sukinėja šimtus fotoaparato ratukų, priklaupia ir nukreipia objektyvą į mane. Jaučiuosi nejaukiai. Bet būti jo „Mūza“ man patinka...

Nukreipiu žvilgsnį i tolį. Nesvarbu, kad nieko nematau. Viskas plaukia. Mane aplanko nieko nežadanti dvasinė ramybė (tikriausiai iš nemąstymo). Veidas drėgnas... nors kažin, ar verkiau..?

... Kaip pavydžiu tai mergaitei raudona striuke - jos juokas laimingas...