Išprotėjimai (kelionė į bendradarbių vakarėlį)

Dangus…
Priešais akis lekia dangus.
“Gal žiūrėtum įkelią” – primena kažkas logiško galvoje.
Gyvenimas kaip sapnas lekiant 100 km/h greičiu, žvelgiant į dangų ar žemę (pasirenki pats).
Kartais apsiverki pamatęs sulčių spalvos paukštę – danguje arba ant žemės (iš laimės arba nevilties).
“Žiūrėk į kelią” – gal šeštasis jausmas įgavęs bendradarbio balsą?
Kišenėje geltonas vokas. Dar neatplėštas. Ne auksinis (tokių nebūna). Atplėšiant pajuntu euforiją – tokius jausmus reikia taupyti.
Gyvenimas kaip akmuo šalikelėje. Žalias ar plikas – turi vienodai šansų nepakliūti po mašinos lekiančios 100 km/h ratu.
Tolumoje sužybsi katės akys. Bet kažkokios negyvos. Apimtos absoliučios melancholijos. Slenka tiesiai link manęs lyg du geltoni vaiduokliai.
Dangus vis dar be debesėlio .
Melsvo liūdesio jūra vis dar tyvuliuoja galvoje.
“Žiūrėk, kur važiuoji” – nekreipiu dėmesio – o kam?
Šiaurės pašvaistė – pilno nevilties dangaus ašaros. Norėčiau ten gyventi.
Šį gražų violetinį vakarą nebesinori nieko matyti.
Nei girdėti…
Katė negyvom akimis užšoko ant manęs ir sutraiškė. Jos žalioji melancholija susimaišė su mano mėlynu liūdesiu.
Visiškai juoda.
Žiūrėti į dangų arba žemę (tą renkiesi pats).