-medis ir beprotė-

Neatsimenu, kiek man metų tada buvo, gal šeši, o gal šešiolika, o gal to mano gyvenime išvis nėra buvę, ir nieko panašaus nesu matęs, nes kartais taip būna, kažką prisimeni, o paskui susimąstai, ar taip iš tikro buvo, ar tai neišsipildžiusi svajonė, ar keistas spalvotas sapnas. Gyvenau su tėvais vienam nušiurusio miesteliūkščio devynaukščio namo penktam aukšte. Kadangi dažnai neturėdavau ką veikti (draugų taip pat ne kiek turėjau), tai per dienas kabaliuodavau ant palangės ir žiūrėdavau pro langą. Stebėdavau ant medžių myžančius šunis, vyrus, kurie svirduliuodavo, nes nuo alkoholio jiems būdavo padidėjusi žemės trauka, skaičiuodavau vokiškus automobilius, kurie ką tik buvo atsiradę (svajodavau kaip kada nors turėsiu kokį Fordą ir trauksiu kur akys neša, gros sena muzika....), per lietų ant medžių šakų tupinčius paukščius (man jų būdavo gaila), kieme žaidžiančius vaikus (niekada jiems nepavydėjau), šiukšlių konteineriuose besikuičiančius valkatas...
... ir vienišą senutę, sėdinčią po tokiu pat vienišu medžiu...
Ji gyveno toj pačioj laiptinėj ir kai buvau dar visai mažas (ir nelankiau vaikų darželio) motina mane palikdavo pas ją. Nepamenu jos vardo, o gal niekada ir nežinojau. Tikriausiai mes buvome draugai, nes man su ja buvo gera ir jauku. Kai paaugau, nustojau pas ją lankytis, nors ir dažnai kviesdavo (paaugliai nelabai gerbia senius, toks gyvenimas, bet kai išaugi iš to protestų amžiaus, o į gyvenimą pažiūri kitu kampu...), pasisveikindavau ir tiek.
Tada mirė jos vyras. Ji sėdėdavo per dienas namie, su niekuo nebendravo, o kai išeidavo, tai valandų valandas klaidžiodavo be tikslo to kvailo miesto gatvėmis. Ja rūpindavosi dukra, tokia niekam tikus išklerus senmergė, bjaurus tipas. Name pradėjo sklisti kalbos, kad senutei gerokai pasimaišė protas (ir man taip atsitiktų, jei po mylimo žmogaus mirties vienintelė parama būtų suskretus senmergė...), tikriausiai po to, kai ji susirado keistą draugą...
Pas mus kieme augo vienintelis medis, senas kaip pats gyvenimas kaštonas, plačiai išsikerojęs, tvirtas... Vaikai rudeny rinkdavo jo rudus vaisius, aptrindavo į asfaltą ir žaisdavo kaip su kamuoliukais... Kelis kart buvo mėginama prisodinti naujų medelių, tačiau tie patys vaikais juos greit sunaikindavo. Gerai, kad kaštonas buvo senas ir tvirtas...
Nežinau, nuo ko viskas prasidėjo ir kada, tačiau pradėjau labai dažnai matyti (pro langą) senutę sėdint po to galingo medžio šakomis. Ji sėdėdavo ant žemės atsirėmusi į jį nugara ir be perstojo su juo kalbėdavosi, kartais neatsisukusi paglostydavo ranka medį sau virš galvos ir tada aš įsivaizduodavau kaip jaunystėje ji su vyru taip sėdėdavo pievoje vieni vieni ir kalbėdavosi apie ateitį, meilę, kartais ji paglostydavo jo veidą, o pieva taip ramiai kvepėjo vasaros žiedais, jiems grojo laumžirgiai, bitės ir jie buvo tokie laimingi...
Rytais ji ateidavo ir prieš atsisėsdama pirmiausia pabučiuodavo savo medį, pabučiuodavo jį ir vakare...
Jie buvo draugai, jie mylėjo, nes visam pasaulį turėjo tik vienas kitą. Medis buvo laimingas, nes turėjo senutę, o senutė buvo laiminga, nes turėjo medį. Aš tai mačiau, aš tai jaučiau, aš tuo tikėjau ir vis dar tikiu...
Kaip jau minėjau, senutės dukra kaip piktybinis auglys, tikriausia visos moterys tokios pasidaro, kai nesulaukia vyro meilės, o kas dėl to kaltas...
Ji pamąstė, kad visai neblogai iš to galima pasipelnyti... Privertė silpnaprotę motiną užrašyti butą jai... Po to senutė atsidūrė  senelių namuose, o butas buvo parduotas jaunai šeimai... Aiškus tipas, aiški istorija...
Kartais senutė susirgdavo ir savaitę ar dvi nelankydavo kaštono, tada matydavau, kaip jis liūdi... liūdėjo medis ir tada, kai ją išvežė, tačiau jis turėjo viltį, ir tuo gyveno... Deja, jis nežinojo, kad daugiau niekada nepamatys savo draugės.
Po kokių dviejų trijų savaičių motina grįžusi iš darbo pasakė, kad senutė mirė. Keistai jaučiausi, man labiau buvo gaila vėl vieno likusio medžio, nei senutės, tačiau to niekam nesakiau.
Tą patį vakarą išlėkiau į lauką prie medžio, apsižiūrėjau ar nieks manęs nemato, ir jam viską pasakiau. Nežinau, ar jis mane girdėjo, ar ne, bet turėjau tai padaryti. Iš tikro tikėjau, kad jis mane išgirdo...
Mačiau, kaip pradėjo gelsti jo lapai ir lėtai kristi žemėn, jie krito kaip gailesčio ir meilės ašaros... kaip pradėjo džiūti šakos...
Tomis dienomis pas mus lankėsi mano senelis, geras ir protingas, jis buvo tikras gamtos vaikas.
- Seneli, pažiūrėk ar ne keista, dar tik rugpjūtis, o kaštonas jau neturi nė vieno lapo?
- Taip, tikrai. Gal dėl sausros.
- O ar galėjo taip atsitikti, jei jis neteko draugo? - aš tai žinojau tikrai, o paklausiau tik, todėl, kad žinojau jog senelis su tuo sutiks.
- Kartais taip būna, esu apie tai girdėjęs,  nors niekada nesu to matęs, keista.
- Na, dabar pamatei. Tikrai keista.
Kaštonas daugiau niekada neatsigavo ir po poros metų jį nupjovė.

Jie gyveno vienas dėl kito, o kai gyvenime pasimetė be vilties susitikti, beliko tik mirtis. Kada nors, kur nors kitur jie vėl susitiks.