Pamesti lietaus vaikai

Pavasarinis, šaltas, žvilgančiais žandais ir besikandžiojantis lietus. Jis tėvas, jis motina, jis tavo šeima, tavo namai, tavo sustirusių pirštų drebėjimas. Kąsniais perskriedamas dangų gula ant juodadervių stogų viršugalvių. Siurbiasi į tave. Ir į mane. Pranašas, o gal išganytojas, liejantis savo ašaras už mus…Už mus, bet ne už visus. Ašaros lietuje įgauna saldų skonį, kaip tas bėgantis, kovojantis, bet visada sustingstantis kraujas. Skaidrus kraujas. Kraujas iš debesų širdžių. Iš mano vietos danguje, kuri tokia viena. Ji manęs laukia. Aš žinau. Tarp angelų savo tyrumu virkdančių debesis. Pamestas lietaus vaikas. Tas mažas lašelis akimirksniu išsiskaidantis tavo plaukuose. Jis vienišas – atskirtas ir paliktas. Lietus jo ieškos. Sapnuosis tau naktimis, veidas pasislėpęs debesų maišalynėje. Ir tas klyksmas. Aš jį vis dar tebegirdžiu. Kartais riaumojantis, kartais nugriaudėjantis tolumoje. Jis tave suras. Persmelks savo ugnimi ir elektra kvepiančiu oru ir tik tada suklyks. Aš žinau. Tai lietus nerandantis savo vaiko. Lietaus vaikai vėl už lango. Vėl daužo savo menkus kūnelius į stiklą. Jie nori tavęs. Tu išrinktasis. Tu tas, kurį šią naktį mylės lietus…Būk lietaus vaiku. Tirpk savo svajonėse ir noruose. Degink ir gesink kiekvieną eilinį žmogų. Aš tikiu tavim. Mes atėjome pakeisti pasaulį. Saldinti sūrias ašaras, laiminti žmones,  bučiuoti jų kaktas ir sakyti “dabar gali gyventi tikrą gyvenimą. Tu nebe veidrodžio šukė imituojanti Dievo rustybę”. Jie tavim tikės, nes Tu vienintelis. Pasitikės savimi ir prisimink – mes pamesti letaus vaikai…