B.O. (BlueOrange)

Pavasaris. Jo vakaro dangus pilnas raibuliuojančių, baltų žvaigždžių. Visas juodas dangus tarsi apvalus bažnyčios skliautas, besisukantis apie kažkokią tai ašį... (?) Šaltame pavasario ore išnyra mano kūno dūmai, iš pat mano burnos... Tarsi rūkyčiau, bet to niekada nedariau. Meluoju, bandžiau, bet nepripratau. Laikrodis rodo be 2 minučių 9 valandą vakaro. Bijau žiūrėti pro langą, nes ir vėl pamatysiu savo nenugalimas valdoves-žvaigždes. Nenoriu ir prie jų prisišlieti kaip prie artimų draugių. O tokių aš ir neturiu, tai gal geriau pasirinkti žvaigždes? Ilgai svarstau. Ar jos mane supras? Tokį keistą žemės "kirminą", besiklausantį Portishead ir alpstantį dėl taurės vyno? Neeeeeee... gaila, bet ne. Viską teks užmiršti: vienatvės valandėles, "Kaunas Jazz" festivalį, kuriame visada sėdėdavau ant suoliuko ir gurkšnodavau šlykštų alų, pasisėdėjimus prarūkytoje "Galeroje", kai dusdavau nuo tų nelemtų cigarečių ir apsimetusių veidų su "draugiškumo" išraiška. Paskui žingsniuodavau į "B. O. ", kur ir rasdavau prieglobstį tarp nepažįstamųjų. Beje, apie šią vietelę niekada neužmiršiu nieko, net ir to, kai dar buvau nepilnametis ir sėdėdavau ten tris valandas, gerdamas tą pačią arbatą, nes neturėjau litų nusipirkti antram puodeliui. O kai laikrodis rodydavo septynias valandas vakaro, mane grūsdavo iš ten įpykęs barmenas ir sakydavo, kad nuo septintos valandos čia tik pilnamečiai renkasi. Išeidavau, mintyse svajodamas apie savo pilnametystę, bet ir tai dabar jau neteko reikšmės. "B. O. "- niekaip negaliu ištrinti iš atminties šios keistos vietos pavadinimo, kuri pakeitė mano gyvenimą iš esmės. Juk ten sutikau savo Meilę. Keistą merginą, ilgais juodais plaukais, neapsakomai gražiomis žaliomis akimis, raudonomis besišypsančiomis lūpomis. Ji buvo nepaprastas padaras, bet ne tokia kaip aš, ne žemės "kirminas". Ji buvo žemės "kirminų" karalienė. Klausėsi Portishead (kaip ir aš), mėgo raudoną kaip kraujas vyną ir tikrai nebuvo viena iš tų apsimetėlių, kurie lankydavosi "Galeroje". Su juodaplaukia baigiau visai paprastai, kadangi ji buvo žemės "kirminų" karalienė, o aš tebuvau tik paprastas  "kirminas"... Turbūt viskas aišku. Dabar stengiuosi užmiršti visą tai. Tam, kad tapčiau tikruoju savimi, tikruoju AŠ, tikra būtybe, gyvu, pilnaverčiu "kirminu".