Palydėk mane namo

Kartais gyvenimas atrodo nerealus. Kartais jis toks ir būna. Kartais para prabėga greitai, o kartais labai lėtai. Ir kai viskas pasibaigia, lieki stovėti netekęs žado, nieko negalintis pakeisti. Nes įvyko tai, kas turėjo įvykti.

  Du žmonės. Vienas kambarys. Vienerios durys. Ir koridorius už jų. Ir visada skambanti muzika. Lėtai. Ramiai. Kartais liūdnai. Kartais – ne. Kartais kambaryje skamba žodžiai. Kartais skamba tyla. Juokas, ir kartais atsirandąs trečias.

  Įeinu pro duris ir pažvelgiu į ją. Moncę. Kaip seniai mačiau, jau net nepamenu kada.
  Pirmos akimirkos. Jos būna nepakartojamos, užburiančios iš širdies gelmių išnirusio jausmo, kuris sušildo sielą ir priverčia be perstojo šypsotis. Priverčia žiūrėti į Moncę neatplėšiant akių.
  Nesimatėm šimtus metų, šimtus gyvenimų. Todėl tyloje niekaip negalim patikėti, kad mūsų susitikimas yra tikras, o ne iliuzija. Šypsomės. Ir galų gale ištariam pirmuosius žodžius.
  - Vos neužmigau. Laukiau tavęs ir vos neužmigau.
  - Bet aš nevėluoju. Aš stengiaus. Skubėjau. Ir nevėluoju.

  O po to išlieti žodžių jūrą.
  - Na, kaip gyveni?
  - Prastai.
  - ...
  - Viskas blogai. Nekenčiu savo buto, nekenčiu savo studijų, nekenčiu žmonių, su kuriais reikia bendrauti. Viskas krenta iš rankų, nieko nepadarau taip, kaip reikia. Net rūbai atrodo praradę savo spalvas. O baisiausia – nuojauta kužda, kad kažkas nutiks.
  Kažkas, ko nesugebėsiu ištvert.
  - Nerašei, kad tau taip blogai.
  - Tai kad išvis mažai rašiau.
  - Taip. Tikrai.
  - Nenorėjau užkraut savo rūpesčių.
  Juk iš tikrųjų niekam nerūpi, kaip man sekasi. Ir jei kas nors klausia:,, Kaip gyveni? ”, tai tik iš mandagumo. Ir norėdamas ką nors pasakyti, turiu sugalvoti, ką pameluoti. Niekas nenori girdėti, kaip man blogai. Todėl tyliu. Ir nelendu niekam į akis. Niekam.
  - Bet juk man įdomu.
  - Na taip. Bet aš nenoriu tavęs be reikalo jaudint.
  - Gal nori arbatos?

  Tai ritualas. Šventos apeigos. Susiliejimas į vieną. Akimirka ir mes kartu. Neperskiriami.
  Puodelis arbatos. Puodelis aromato. Puodelis šilumos. Puodelis meilės.
  O po to skamba tyla. Sukasi kompaktas, o mes kalbamės akimis.
  Ir aš žiūriu į ją, sėdinčią kitoje kambario pusėje.
  Ir kai tylos pasidaro per daug:
  - Gal tu alkanas?

  Praėjo jau keturios valandos. O gal tik viena akimirka? Laikas bėga, bėga, bėga...
  O mes kepam bulves. Trise. Marius atėjo visai neseniai. Moncė parašė jam žinutę.
  Kam ji pakvietė Marių? Kas jis toks?
  Trise tylėti sunku; ausis užklumpa tuštuma. Ji slegia. Norėdami to išvengti kalbam apie bet ką: keptas bulves, karą, rūkymą ir jo žalą. Tačiau ilgai taip tęstis negali. Visi tai suprantam.
  Mintis (viltis) surišanti mus – alus. Ir nors tai tik vienas butelis, aš įklimpstu į miglą ir vakaro pabaigą pradedu maišyti su sapno pradžia.

  Sapnui pasibaigus išaušta rytas. Ji eina rūkyti, aš gerti arbatos. Kiekvienam savo. Paskui dušas, pusryčiai. Nuo veidų neišnykstančios šypsenos.
  Kokia ji graži būna rytais, nors ir susivėlusi bei nepasidažiusi, atrodo lyg karalaitė grįžusi iš savo pasakos. Veide spindi šypsena, tačiau jis vis tiek atrodo sumišęs, nustebęs, lyg ji pabudusi tikėjosi pamatyti pilies menę ir dabar stengiasi neišsiduoti, kas nutiko.
  Nebuvo nė vieno ryto, kad nepasirodytų ši išraiška. O paskui nepastebimai nuostaba dingsta. Plaukai gražiai suguldomi, veidas nežymiai paslepiamas už kaukės ir lieka tik šypsena.
  Ir viskas įvyksta taip nepastebimai, kaip ir mūsų pokalbiai.
  - Ko nori pusryčiams?
  - O ko turi šaldytuve?
  Dažniausiai jame nebūna nieko, tačiau kartais pavyksta rasti pusę reikalingų produktų. Visa kita – parduotuvėje. Tada einame pirkti, ko trūksta.
  Šį kart tai vienintelis išėjimas į lauką.

  O pasibaigus rytui, mes vėl atsiduriame skirtingose kambario pusėse, atskirti tuštumos.
  Ir kalbamės, kalbamės, kalbamės... Apie kiną, knygas, gyvenimą, liūdesį ir džiaugsmą. Bet nepasakom svarbiausio, nors tai tiesiog juntama.
  Netgi dabar, man rašant, kai jos nėra šalia, aš negaliu ištarti garsiai. Galiu tik parašyti:
  Mes mylėjom vienas kitą.
  Bet nebuvome kartu. Manau tai buvo tiesiog neįmanoma. Mūsų gyvenimo būdas taip smarkiai skyrėsi, kad niekaip nebūtume suderinę savo orbitų ir galiausiai vis tiek išsiskyrę. Meilė buvo vienintelis mus jungiantis tiltas, o gal tik siūlas, kuris sujungdavo tokius nepanašius mūsų gyvenimus, kuris padarydavo kiekvieną ištartą žodį įdomų ir svarbų.

  Pavakare sugrįžo Marius. Tik įėjęs į kambarį pradėjo taukšti apie tai, kad buvo aplankyti kambarioko, kuris guli ligoninėje ir negali valgyti ligoninės maisto.
  - Ar jūs buvot kur nors išėję? – paklausė jis baigęs pasakojimą.
  - Ne, – atsakėm kartu.
  – Daug praradot – lauke saulė gražiai šviečia.
  – Pavasaris dar nesibaigia, – spindinčiom akim ištaria Moncė. – Rytoj galėsim eiti pasivaikščiot.
  Aš pažvelgiau į ją, į Marių. Ir pamačiau, ko niekad nenorėjau matyti – į mane pažvelgė gyvenimas, kurio aš negyvenau. Suvokiau, koks naivus buvau galvodamas, kad žmonės laukia jiems skirtos poros. Jie čiumpa pirmą pasitaikiusį šansą ir bando susikurti laimę, o aš... Sėdėjau ir laukiau, kol pasirodys ta vienintelė. Koks aš kvailys. Taip galiu laukti iki pasaulio pabaigos. O Moncė... Ji greičiausiai apie gyvenimą per tą laiką sužinos viską. Ir praleis gerai laiką. Koks aš kvailys...
  Marius baigęs savo istorijas išėjo. Aš – ne. Dar ne.

  Išėjom parūkyti. Tikriau pasakius – Moncė, bet aš buvau kartu, apsikabinęs arbatos puodelį.
  Tupėjau priešais ją ir žiūrėjau tuščiom akim; kas man beliko.
  - Palydėk mane namo.
  Ji pažvelgė į mane, nusišypsojo.
  - Keista girdėti tokius žodžius.
  - Man taip pat. Žinau, kad tai turi būti tavo žodžiai.
  - Ir aš žinau, bet tave palydėsiu.
  - Ne iki namų, tik iki stotelės.

  Atsisveikinimas man kančia; aš niekad nemokėjau atsisveikinti. Nežinau nei ką sakyti, nei ką daryti.
  Kai pasirodė troleibusas, tepasakęs pusę sakinio, nutilau.
  - Viso.
  - Iki, – pasakė nusišypsojus.
  Įlipau, atsisėdau, durys užsidarė ir aš nuvažiavau.
  Nebepažvelgiau į ją ir žinojau, kad daugiau nebepažvelgsiu.