Ima girdėtis šnypštimas, lyg atsibustume prie televizoriaus, baigusio rodyti programą. Ekrane juodumą pakeičia pasibaigusios programos triukšmo vaizdas. Pamažu šnypštimas nutyla, ir ekranas pasidaro absoliučiai baltas. Kažkas nustemba:
Ė, žiūrėk, atsigavo.
Į baltumą įsikiša keli veidai. Tai žmogaus artimieji. Jis nukreipia savo žvilgsnį į vieną iš veidų:
Kur aš?
Veidas:
Nusiramink, viskas gerai. Ačiū Dievui...
Žmogus:
Kas atsitiko?
Veidas:
Nieko baisaus, vaikeli, nieko baisaus... Viskas gerai, dabar jau viskas gerai...
Žmogus:
Kas?..
Veido savininkas uždeda žmogui ranką ant kaktos. Mes žiūrime žmogaus akimis. Veido savininko veidas labai susirūpinęs. Tai žmogaus mama. Jos veidas susiraukia ir tyliai pravirksta... Bet tuoj pat susitvardo:
Viskas gerai, vaikeli, dabar jau viskas gerai...
Žmogus, nors ir jaučiasi šiek tiek silpnokai, tačiau pašoka lovoje, atsisėda. Mama bando jį sulaikyti:
Ne-ne-ne-nesijaudink, vaikeli, viskas gerai... viskas gerai... gulėk... gulėk... viskas gerai...
Žmogus atsigula. Jam jau nebesilpna:
Kas čia daros?!
sušvokščia jis:
Kas atsitiko?!
Jis apsižvalgo ir supranta, kad guli ligoninės palatoj. Jis dar kartą atkakliai reikalauja atsakymo:
KAS -- MAN -- A-TSI-TI-KO?!
Mama:
Nieko, vaikeli, nieko neatsitiko. Tu tiesiog...
Mama renka žodžius:
... tiesiog nugriuvai darbe... Nieko baisaus neatsitiko! Daktarai sako nieko baisaus. Viskas gerai. Pervargai galbūt, ar kažkas... Nežinau, bet nieko tokio jie nerado.
Žmogus nusiramina. Guli aukštielninkas, žiūri į baltas lubas. Ekranas visiškai baltas. Mama vis ramina:
Pailsėk... Pagulėsi šiek tiek, pailsėsi... Daktarai tave apžiūrės, viską sutvarkys... Nieko baisaus neatsitiko. Pervargai turbūt. Išrašys kokių vaistų, vitaminų... Pailsėsi, atsigausi... ir vėl viskas bus gerai...
Epizodas ligoninėje manau yra būtinas, kad išlaikyti istorijos nuoseklumą, priežastingumą, tikroviškumą. Nors žmogaus gyvenime atsitinka kažkokie nepaaiškinami dalykai, tačiau visvien tas žmogus yra paprastas žmogus, gyvenantis tarp mūsų, su mumis, kaip mes. Jis ne supermenas, jis toks pat ribotas ir mirtingas, kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Epizodas ligoninėje yra labai trumpas, viskas vyksta greitai, spontaniškai. Mama labai jaudinasi, todėl plepa bileką, nes to išsiplepėjimo labiausiai reikia jai. O žmogui irgi vis dar nesusiveda galai, todėl ir klausinėja be galo. Sunku jam dabar blaiviai mąstyti :)
Daug kas turėtų paaiškėti ateityje. Nors, tiesą sakant, ten laukia dar daugiau neaiškumų... :)
Nuobodžių "pauzių" turbūt nepavyks išvengti. Visų pirma todėl, kad tai vienas, gan ilgas kūrinys, susidedantis iš atskirų epizodų. Nesiekiu kiekvienu iš jų nustebinti stebėtoją, bet tenka juos išgyventi. Antra: tai ne knyga, o scenarijus filmui, kur nuobodžias scenas stebėti paprasčiau, nes jos atpalaiduoja, jų metu galima klausytis muzikos, gėrėtis judesio plastika ir t.t.
Galbūt skaitytojams būtų patogiau, jei publikuočiau didesnėmis porcijomis. Bet, tiesą sakant, man patinka stebėti jūsų reakcijas :)
Tai juk gyvenimas. Savaitė negali prabėgti per dieną. Rytojus gimsta šiandien. Aš žinau, kaip šiandiena susijusi su rytojumi šioje istorijoje, todėl net šiandienos nuobodybėje įžvelgiu rytojaus intrigą. Neskubėkite versti gyvenimo puslapių: kiekviena, net pati tuščiausia akimirka slepia savyje laimės potenciją, tik sugebėk ją išlukštenti, apčiuopti branduolį ir nepaleisti iš savo rankų... :)
ak tos mamos...:)
iur staiu ka padaro su mumis visokios velniskos matricos..
nu, nieko cion nepamatau. miegojau prastai tai gal dar ir uzsilipinus akis vaikstau. bet, atleiksite, nieko nepamaciau...