Rašyk
Eilės (72115)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tingiai verčiuosi ant kito šono.
Ištiesiu rankas į priekį, po to į šalis.
Kokia maloni migla aplinkui glosto besvorį kūną.
Aš mėgstu taip paskraidyti – ramiai skverbtis per baltą pieną.

Iš baltumos išnyra surūdijęs stogas. Koks jis mielas... pasidengęs samanėlėmis. Negaliu atsispirti, todėl lengvai nusileidžiu ir einu jo kraigu. Senos čerpės kutena kojas. Šio miesto stogus aš myliu labiausiai.
Tokia melancholiška būsena... bet darosi žvarbu. Man šalta, o juk tik aš moku pasikinkyti net žvarbiuosius šiaurės vėjus. Jie niekada manęs negąsdino – tik viliojo. Tokie atšiaurūs ir nesušildomi.
Bet darosi šalta net man.
Todėl lengvai atsispiriu nuo senojo stogo ir šliuožiu juo arčiau žemės – ten, kur žmonės, kur galima rasti šilumos.
Sklendžiu jiems virš galvų, bet jie manęs nemato, o juk ir negali matyti, nes aš susisupusi į vėsų (nenuspėjamo paros ar metų laiko) rūko raizginį. Apžiūriu juos visus, bet nė vienas man nepatinka. Per daug išsiblaškę ir per daug šilumos išspinduliavę kažkokiems menkiems savo gyvenimams. Manęs tai nedomina – nesigilinu. Man reikia ką nors susirasti, kas suteiktų šilumos.
Pamatau tave. Tu stovi įsisupęs į nuotykių ir vilionių, pavogtų bučinių, įgyvendintų aistrų, nugalėtų pagundų, skvarbaus proto ir žydinčios fantazijos kailinius. Tu toks šiltas, kad pajuntu karštą tavo žvilgsnį pro storą baltų lašelių sieną.
Man reikia tavo šilumos, reikia tavęs viso. Tyliai sklendžiu artyn ir tu manęs nepastebi, bet pajunti, kaip šaltas kvėpavimas priglunda prie odos. Tai maža gudrybė, kurią išmokau: šilumą reikia pradėti vogti nuo odos, tada ji pilna aromato ir tokia minkšta, kaip ką tik iš patalo pakilusi mergaitė.
Tu nesupranti, iš kur tas vėsus vėjelis įsisukęs į tavo plaukus, nesupranti, kaip jis pasiekia tavo kūną, paslėptą po storais drabužiais ir niekaip nesuvoki, kodėl jis toks jaudinantis.
O iš tiesų viskas labai paprasta. Tai ne vėjelis, o tik mano rankos, apmautos vėjo pirštinaitėm. Tai dar viena maža gudrybė, kuri remiasi tuo, kad žmonės lengviau atiduoda šilumą, kol nemato tavo tikrojo veido.
Bet man nepakanka odos šilumos – mano tikslas širdies šiluma. Prie jos prisikasti sunku ir ne visada pavyksta. Reikia įtikinti tą vyrą, kad jis atsiduoda šaltam vėjui ir niekam kitam, kad jo nesupančios jokie realūs pančiai
O kaip man tavęs reikia.
Aš žinau, kad tu ankščiau ar vėliau man pasiduosi ir atsiduosi. Aš būsiu labai atkakli, pamatysi.
Pagaliau jaučiu, kad tu negali daugiau priešintis, kad tavo kūnas pasidaro lengvas ir silpnas. Žinau – taip būna, kai atiduodi šilumą.

Aš negaliu ja atsidžiaugti. Tu tiek daug jos turėjai ir ji tokia švelni kaip geltona šviesa.
Jaučiu, kaip ta geltona šiluma kutena mane ir darosi lengva, labai lengva ir gera.

Tu silpsti, šnabždėdamas man paskutines savo paslaptis, paskutinius pažadus, atiduodamas paskutinę šilumą, kuri veržiasi iš širdies, bet dabar jau yra tokia silpna, kad nebegali suteikti man džiaugsmo. Man atrodo, kad tu jauti, jog man tavęs nebereikia ir todėl šiluma įgauna desperacijos prieskonių.
Jų nekenčiu.
Greitai ir staiga, visai be skausmo atpalaiduoju savo glėbį ir tu išstumtas, tu vėl laisvas ir tu šaltas, kaip niekada nebuvai...

Tingiai verčiuosi ant kito šono.
Ištiesiu rankas į priekį, po to į šalis.
Kokia maloni migla aplinkui glosto besvorį kūną.
Kokia maloni šiluma kutena kažkur ten giliai.

Matau belangę seną bažnyčią, aptrupėjusiais reljefais ir angelais, kurių sparnai nudaužyti. Viduje yra seni vargonai, ir man bus labai smagu su jais šiek tiek pažaisti, sukurti senuose vamzdžiuose duslius gaudesius, o gal skardų švilpimą.
Bet aš žinau – turiu paskubėti, nes šiluma neišlieka ilgai, po to reiks vėl tyliai sklęsti virš miesto ir ieškoti kito, kuris padovanotų saują šilumos. Bet dabar apie tai negalvoju, dabar yra kita akimirka.



Vieną naktį jie visi atėjo pas mane. Atėjo iš sienų, iš baltų sterilių sienų. Sustojo ratu ir žiūrėjo į mane savo akimis, kurios atrodė kaip baltas pienas, ir visi jie man rodė savo išdžiūvusias, išsiurbtas, apvogtas sielas.
Nenorėjau jų matyti – praeitis egzistuoja tam, kad būtų pamiršta, o jie norėjo tai paneigti. Jie norėjo pavogti mano šilumą, bet kvailiai nesuprato, kad aš niekada jos neturėjau, kad visą laiką vogiau ir švaisčiau.
Bet jie neprivers manęs gailėtis, kad vaikščiojau stogais, kad žaidžiau senose bažnyčiose, kad mokėjau iš jų atimti tai, ko jie nemokėjo apsaugoti.

Jie neprivers manęs gailėtis, kaip jūs, mielas daktare, nepriversite manęs nuplauti viso šito nuo jūsų sterilios sienos, nes šiąnakt aš palieku jūsų įstaigą visiems laikams, kur neradau šilumos, šiąnakt išskrendu ir nuo šiol rasite mane pieno migloje, kartu su šaltu vėju, kai prisiliesiu prie jūsų odos.
2004-03-30 01:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-21 15:17
Kadagys
Ne man prozą vertinti visai nenusimanau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-04 15:08
Darius 30
Didelė erdvė interpretacijoms. Kūrinys tampa visai kitu, jeigu pabaigiame skaityti jį ties žodžiais: ,,Bet dabar apie tai negalvoju, dabar yra kita akimirka." O šiaip ///
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-31 22:56
usnis
jo...
žaidimas 4F + pašalinis vaistų poveikis + energijos vampyras + rėmai ---> neblogas derinys :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-30 09:59
black eyed
truksta zhodzhiu :P~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-30 04:55
ai kas
Hm drasus kliedesys. mielas. suprast galima visaip. dekui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą