46. Pasaka (Nesusipratimai)

46. Nesusipratimai

Raganų valdovė po sėkmingos operacijos pas Liuciferį vėl laiminga ir patenkinta apsigyveno kalno urve. Jai dabar buvo kur kas maloniau, nes, kaip visi paaugę žmonės, buvo didelė. Šiokių tokių sunkumų iškildavo, kai reikėdavo po ilgu sijonu paslėpti arkliškas kanopas, bet kol kas jos kojų niekas nepastebėjo ir viskas ėjosi kaip iš pypkės.
Tiesa, iš pradžių buvo sunkiau vaikščioti, bet paskui priprato ir galėdavo lėkti, kaip žmonės sako, pasispardydama. Ragana, būdama su arklio kojomis, labai pradėjo domėtis arkliais, ją tiesiog pradėjo traukte traukti gražūs jauni arkliai, ją vilote viliodavo arklidžių skleidžiamas kvapas. Ji ne kartą jau pagalvodavo, kad jai būtų kur kas maloniau ir smagiau net miegoti kokioje nors arklidėje. Jai tvartų pakratams skirti šiaudai atrodė mielesni už baltomis paklodėmis uždengtą lovą ir pūkinę pasipūtusią pagalvę...
Kartą, būdama mieste, pakliuvo į arklių jomarką ir tada taip įsižiūrėjo į vieną dveigę kumelaitę, kad salo širdis ir nebegalėjo atitraukti nuo jos savo raganiškų akių. Ir galiausiai, paklojusi ūkininkui didelius pinigus, parsigabeno ją prie kraterio į kalnų pievas. Po to dar ir dar turguose pirko gražių arklių ir dabar prie jos urvo jau ganėsi jų visas velnio tuzinas — trylika.
Visa tai neliko nepastebėta kitų raganų. Jos netrukus pajuto, kad jų valdovė pasidarė kažkokia įtartina, nebenorėjo su jomis artimiau bendrauti, visokius neatidėliotinus reikalus siūlė dirbti ne bendrai, o kiekvienai atskirai savosiose valdose ir savo namuose. Retai kada jos besusirinkdavo pas Kaulo bobą aptarinėti savo reikalų, retai kartu prie bendro vaišių stalo bepuotaudavo.
— Turbūt valdovė nebedrįsta mūsų, nes, po sijonu, kiek man žinoma, slepia savo dideles, kaip medžio trinkos, kanopas?.. — sakė viena.
— Eik eik, ar tu kartais nesapnuoji? Iš kur bus kanopos, jei prieš keletą savaičių aiškiai mačiau, nors ir menkokos, bet buvo tikrų tikriausios kojos...
— Kokia nors dingstim pakelk bent kiek jos sijoną ir pažiūrėk — akys ant kaktos išlips... Vaikšto ji ne ant žmogaus kojų, o ant arklio kanopų...
— Būtinai reikės žvilgtelėti... — pažadėjo netikinčioji.
Kitam būrely susiėjusios raganos jau plepėjo apie kitką:
— Mūsų valdovė mus visai pamiršo, dabar užsiėmė ūkiu, augina arkliokus.
— Kokiu ūkiu, kokias nesąmones dabar čia tauški? — netikėjo kita.
— Nesąmones, nesąmones... — pagiežingai atsiliepė pirmoji. — Nuskrisk ir apsuk ratą, apžiūrėk kraterio žalias pievas ir pamatysi kokia arklių kaimenė ten ganosi...
— Matyt pasijodinėjimui jai nebeužtenka šluotos, pasidarė per kieta... Žinoma ant gerai išsiėdusio arklio nugaros nepalyginamai minkščiau, bet juk ir kur kas lėčiau... Ar su arkliu tiek apskriesi ir apeisi, kaip su šluota? Niekada.
— O kiek rūpesčių žiemą?. Kur tvartai, kur pašarai?... Matyt greitai mes pavirsime samdinėm mergom ir nuo ryto iki vakaro ganysime jos arklius...
— Ir kas, ir kodėl ją taip patraukė prie tų arklių? Ar ne geriau būtų karvės ar ožkos? Bent šviežio pieno gautume atsigerti, kai sukviestų kokių reikalų tvarkyti. O dabar?.. Kam mums arkliai, kai turime skraidomąsias šluotas...
Nesuprato draugės savo valdovės, bet viena išmintingesnė matė toliau ir dabar įsiterpė į pokalbį:
— Esat velnioniškai nesupratingos ir atsilikusios... Jeigu pačių kojos pavirstų kanopomis, kažin ar tada neieškotumėt į save panašių padarų? Kojos ieško kojų, kanopos — kanopų. Taip nuo amžių surėdyta ir nieko čia nepadarysi...
— Cha — cha, — žvengė kita ir klausė:
— Gerai, jei tik kanopomis viskas ir pasibaigs, tai dar nieko... Juk, galų gale, tie jos arkliai mum netrukdo. Tegu sau laksto po tą jos pievą nors ir dar keliskart daugiau...
— Na jau... Pletkavojat tarsi kokios pasileidėlės... — užstojo Kaulo bobą ketvirtoji, — Tik liežuvauti ir tesugebat. Jums kad tik ką nors apšmeižti, ką nors apkalbėti... Imsiu nuskridusi ir persakysiu visas jūsų pramanas pačiai valdovei, tada žinosit...
— Sakyk, sakyk, bet pirma pakelk jos sijoną ir įsitikink kas teisus, o kas liežuvautojas...
Po šių kalbų raganos išsiskirstydavo lyg mėšlo kandusios. Tačiau jų valdovė vis labiau tolo nuo bendrų reikalų, iki kaklo grimzdo į arklininkystę...