Trys rentiniai po bedugne

Džiaugsmo intarpais
Liūdesio matrica šviečia
Ne laiko
O laikrodžio žmogus
Įmigęs savyje

Už spalvingos rainelės
Stiklakūnio inkliuzas
Po skaidraus monolito plėve
Nikeliuotom svirtim srebia
Senų vaizdinių šlakelius

Įsibridęs lig kelių - -
Trys rentiniai po bedugne...
Šulinys pilnas tuščio
Ir gruntas permirkęs sausra
Į sukrešėjusį dumblą nugrimzta

Prasigėręs pirmu lietum
Lupinėju žieves nuo balų
Jaučiu kaip dreba
Pavasario membrana
Ir tik laiptelis iki saulės!
Nenužengtas...

Bet pastebėtas ir išdidžiai praeitas
Nes į scenarijų nebuvo įrašytas

Tik tobulas artistas
Kuriam ne pakeliui į laimę
Ištikimas savo monodramai...
Tas - kuris klausia savęs
Ir pats sau atsakymų ieško