Odė meilei...

Ei, tu niekingas žmogau,
Dangaus nežinoma žvaigždė,
Žemei netikęs šešėli.
Ar kada nors jautei,
Kaip tavo širdimi riedėjau?
Ne,tu niekada nelaukei
Ir netikėjai ugnimi
Tik visada vaitojai,
Kaskart mažiau tikėdamas manim.
O aš visad buvau šalia,
Stebėjau ašaras ir skausmą
Ir laukiau laiko tarpsnio,
Kai vėl gyvensiu su tavim.

Ei, tu niekingas žmogau,
Gėlės nuvytęs žiede,
Nukritęs paukšti jau žemai.
Ar pameni mane,
Kuo aš vardu
Ir kaip šakei mane seniai?
Ne, galbūt todėl tu netiki
Nei angelo giemės tikru džiaugsmu,
Nei skausmo teikiančiu šalčiu.
Tapai niūrus ir abejingas,
Labai labai retai kada svajingas.
O juk svajonės buvo kažkada
Maistu,kuriuo kasdien mintu.

Ei, tu niekingas žmogau,
Seniai neturintis jausmų, žmogau
Atidaryk duris, greičiau!
Įleisk vidun mane, prašau!
Aš padarysiu tvarką širdyje,
Pajusi laimę, ašaras, save.
Ir niekada nebesidžiaugsi vienatve.
Aš tau priminsiu savo vardą,
Priversiu kurt kitas svajas.
Gevenimas,juk turi kažkada daužyti jas,
Neverk,tiesiog iš naujo kurti teks.
O aš esu, visad atminki,
Tai,ka žmonės vadina MEILĖS vardu...