fictitious inspiration

Į kelią, tokį tolimą,
Kaip iki saulės, begaliniuose toliuose.
Danguje tyvuliuoja ežerai.
Pro juos ir pro veidrodžius, atspindinčius saulės šviesą.
O gal Tavo džiaugsmus ir norus begalinius.
Surasti kelią.
Taip toli, bet vis arčiau...

Keliauji tiek laiko,
Tiek vaizdų, dvejonių.
Akimirką Tu čia,
Kitą - ten.
Visur Tu ir viską turi palikti,
Palikti, kad paskui atsimintum
Ir jau niekada nebeužmirštum...

Kraujas kuriuo Tu daliniesi
Ir kurio tiek nutekėjo,
Nakties būtybėms pasiglemžus tavo vaikus.
Oras, kurį Tu mums dovanoji,
Dusdamas savo nepritekliu.
Viskas turės Tavo ir mano atvaizdus.

Kiekvieną kartą sutikęs žmones,
Prisimink tėvą ir motiną.
Dalink žinias ir patyrimą.
Senovės Dievų statyti kraštai.
Tūkstančiai legendų, dar daugiau mitų.
Ir žmogus, stovėdamas ant šios šiltos žemės,
Kreipė žvilgsnį tolyn.
O Tu buvai, gyvenai ten.
Metus jaunystės nerūpestingos,
Senatvės išminties gilios,
Matei, supratai...

Bet turi ieškoti kelio,
Išgirsti pabaigos žodį.
Kai kraujo upės sutekės atgal,
Kur sapnai ir pranašystės pagimdė ateitį.
Nei skaumo, nei kančios.
Atgal į gyvybės paslaptį,
Į pačius aukščiausius kalnus.
Kils Dieviškos šviesos pripildytos drobės juostos,
Žemės moterų nuaustos.
Rodys kelią.
Ir nurims sielos,
Ramybę praradusios.

Ir miegantys piliakalniai ir kapai mūsu stabų
Tetraukia giesmes, paskutinias jau.
Ir rūpesčiai žmonių veiduose,
Ir šypsenos, Tavo kančių atspindžiai.

Angelai susiras vieni kiti.
Nutūps ir tavasis
Ant dešiniojo peties.
Skelbs pragaištingų šešėlių
Gaivalingą mirtį.
Gyvenimui prisikels
Mano ir Tavo kūryba.

Kiekviena idėja,
Naujai gimęs talentas
Sulaužys instrukcijas.
Saulė nusileis, pakils nauja.
Bet prieš tai,
Mėnulis, pakilęs aukščiau nei bet kada,
Išvalęs savo balčiausiajį rūbą,
Žvaigždes pripažinęs,
Parodys Tau kelią
Ir kelionė pasibaigs.
Sagos ir epopėjos prasmegs bedugnėse prarajose.
Išauš naujas rytas
Ir Tavęs nebebus,
Danguje karaliausi...