Išlikimas

Dvyliktokas, atrodo, tampa nebe statusu, o gyvenimo būdu. Atsimenu, kažkur skaičiau: „Aš matau dvyliktokus, einančius koridoriumi; jų veidai ištįsę, pabalę, akys užsimiegojusios, patinusios. Jie tarsi vaikštantys zombiai. Aš niekada toks nebūsiu. “ Aš irgi maniau taip... Dabar nebeatsimenu, kada ant mano stalo nebuvo knygų krūvos. Nebeatsimenu, kada gavau gero miego dozę. Štai vakar atsisėdau ir žiūrėjau į savo pustuštį matematikos sąsiuvinį. Jame turėjo būti išspręsti bilietai, tačiau tesimatė mėlynu tušinuku išraižyta Nr. 8, Nr. 9, Nr. 12, Nr. 15... O daugiau vien tušti laukai, tušti langeliai. Tuomet aš tarsi puoliau į isteriją. Ne, meluoju, tai buvo isterija tik mano galvoje. Tiksliau, įkritau į depresiją. Sūrios ašaros tekėjo skruostu, o galvoje tesisuko vienintelė mintis: Aš nieko nemoku... aš nieko nemoku... aš tikrai nemoku... Juk žinau, kad moku, galbūt, daugiau nei puse mano draugų, tačiau šios minties taip paprastai neiškrapštysi iš savo pilkųjų ląstelių. O ta lemtinga diena vis artėja ir artėja...
    Prisimenu, praėjusią savaitę, sėdėjau su klasioke ir ji pametėjo tokią mintį: ar pagalvojai, kad tai jau paskutinė chemijos pamoka? Taip jau niekada nebebus. Iš tiesų, aš niekada nebesėdėsiu su ja vienam suole ir nebesiklausysiu dar vienos temos, kurios, kaip ir kitų, nė velnio nesuprantu... Aš niekada nebesėdėsiu fizikos kabinete ir nebedarysiu bandymų. To nebebus. Kaip aš to pasiilgsiu... Juk kai baigsiu pagaliau mokyklą, sugrius mano dienotvarkė, nebebus tos rutinos, prie kurios esi pripratintas. Teks pradėt gyvent iš naujo. Bet kai geriau pagalvoji, man nusibodo mokytis. Man tikrai nusibodo, kiekvieną rytą keltis, užsimiegojusiom akim žygiuoti vis tuo pačiu keliu, nenorom eiti į anglų kalbos kabinetą, nes ir vėl neišmokai pamokos, su baime laukti ateinant istorijos mokytojos, o jei vėl duos ekstra kontrolinuką?...
    Bet, tačiau... Štai ir vėl grįžtam prie tos temos, kad aš nenoriu išeiti iš mokyklos. Aš taip bijau sulaukti tos dienos, kai visiem reikės pasakyti: buvo malonu su tavim mokytis, geros vasaros, paskambink man. Tačiau tu puikiai žinai, kad iš visų 40 žmonių, tu sulauksi vos kelių skambučių. Na, pirmi metai dar bus – ta pati chebra, tie patys veidai. Tačiau vėliau, savo būsimai šeimai, vaikams tu galėsi pristatyti vos vieną, gal du ar tris, bet ne daugiau žmonių, ir pasakyti: susipažink, su juo aš mokiausi vidurinėj. Kiti tavęs neprisimins. Gal nenorės, gal nenorėsi tu. Darosi liūdna. Ir mano pavargusių akių kampučiai dar labiau nusvyra žemyn...
    Bet štai dabar dar reik ištverti tuos kelis mėnesius, o tada galėsiu džiaugtis ir liūdėti pro ašaras. Bus viskas baigta.
    Sušikta mokykla – aš jos taip pasiilgsiu.....