kriminalistiniai duomenys

Liubikovas gyveno. Kažkada Liubikovas turėjo fatališką žmoną Javronką ir gyveno su ja. Bet daug Liubikovo draugų manė vienodai su Liubikovu. Vieną dieną Liubikovas grįžęs namo po ilgo ir sunkaus darbo sugalvojo pavalgyti. Bet Liubikovas taip ir nepavalgė, nes turėjo labai geras akis ir ant šaldytuvo pamatė raštelį: „Mano amžinai mylimas drauge Liubikovai, turiu jums pranešti, kad nuo šiol aš nebesu jūsų žmona, o kaimyno Šunikovskio. Prašau man atleisti. “ Liubikovas labai supyko ir pradėjo keikti akis, kam šios parodžiusios Liubikovui šaldytuvą. Liubikovas buvo protingas vyras, bent taip jį apibūdindavo jo bendradarbiai. Mat Liubikovas skaitydavo didžių filosofų parašytas knygas. Iš vienos jų Liubikovas buvo išsikirpęs sakinį „ kiekvienas veiksmas turi susilaukti atoveiksmio, nes taip yra gamtoje sutverta. “ Tad Liubikovas griebė šakutę ir išsidūrė akį. Tuo pat metu pas Liubikovą  į svečius atėjo kaimynas Šunikovskis. Jis labai norėjo gražiai nusišypsoti ir padėkoti Liubikovui už savo žmoną, tad atsinešė ir degtinės. Degtinė buvo gera, mat ją pagamino meistras Bandišovas, pardavinėjęs ją netoli krautuvės, pavadinimu „Skanioji“. Liubikovas nulėkė atidaryti durų, bet belėkdamas užkliuvo už šuns Kostiko ir nugriuvo. Tada Liubikovas pagalvojo, kad už durų gali būti Javronka, nuslinko į virtuvę ir pasiėmė šakutę. Liubikovas, grįžęs su šakute, patyliukais atrakino buto duris ir nepatogiai įsitaisė po sofa, žvilgtelėjo į ant sienos prikabintus filosofinius sakinius ir šyptelėjo. Liubikovas rado išeitį, nes: “ turint vienodą skausmą žmonėms yra lengviau vienas kitą suprasti ir kartu mylėti. “ Tuo tarpu Šunikovskis trypčiojo nuo kojos ant kojos už durų ir vis siurbčiojo degtinę. Netrukus Liubikovas garsiai paklausė – kas ten? Ir Šunikovskis atsakė- aš. Bet Liubikovas buvo ne tik protingas vyras, skaitęs filosofines knygas. Liubikovas dar ir žiūrėdavo fantastinius filmus, todėl turėjo labai išlavintą vaizduotę. Ir Liubikovas pagalvojo, kad Šunikovas yra Javronka, apsimetanti Šunikovu. Liubikovas ėmė pasakoti, kaip jis išsidūrė akį ir koks jis nelaimingas, o Šunikovas buvo labai pavydi asmenybė, ir, norėdamas pranokti Liubikovą, pafilosofavo:
-drauge Liubikovai, jei jau išsidūrėte vieną akį, tai jūs padarėte labai blogą darbą, nes kiekvienas neužbaigtas darbas yra tikrų tikriausia klaida ir pasityčiojimas iš savęs pripažįstant save labai silpnu žmogumi ir tikint, kad atsiras kitas, galintis atlikti tą darbą už jus, ir dėl to vertesnis.
O Liubikovas nenorėjo, kad jo žmona Javronka manytų savo vyrą esant silpnu žmogumi ir išsidūrė antrą akį. Po šio veiksmo Liubikovas vis dar buvo labai laimingas, mat giluminis balsas jam šnibždėjo, kad turint didesnį skausmą, bus dar lengviau vienas kitą suprasti ir mylėti. Mat „ Tik labai stipriai sužeistos širdys gali viena kita pasikliauti“. Liubikovas nerimavo tik dėl to, kad jis širdį pakeitė akimi, bet netrukus liovėsi, nes labai nekantravo išdurti akis Javronkai. Ir tarė:
- įeik, durys atidarytos.
Šunikovskis jau buvo labai stipriai apgirtęs ir į kambarį ne įėjo, o įsvirduliavo. Todėl kai Liubikovas užsimojo šakute, pataikė ne į Šunikovskį, o į šunį Kostiką. Vargšas Kostikas  labai nustebo ir supyko. Bet Kostikas buvo pačioje jaunystėje ir priedo įkando Liubikovui į ranką. O Liubikovas jau seniai nebebuvo pačiame jėgų žydėjime, todėl nutarė nesigalynėti su Javronka ir išlėkė į gatvę. Tada Kostikas užsipuolė ant draugo Šunikovskio ir draugas Šunikovskis mirė. Kadangi Kostikas būdavo nuolatos alkanas, jis, kaip ir draugas Liubikovas, išlėkė į gatvę ir džiaugsmingai šuoliavo konteinerių link. Bet nespėjo pasiekti tikslo, nes draugė Javronka savo senuku maskvičiumi važiavo iš grožio salono ir, nepastebėjusi  Kostiko, jį pervažiavo.  Kostikas numirė.
Tuo tarpu Liubikovas pavargo bėgti ir atsisėdęs ant suoliuko pravirko. Liubikovas buvo įsitikinęs, kad Kostikas suvalgė jo žmoną Javronką. Bet Liubikovas buvo ne tik labai protingas vyras, skaitęs filosofines knygas ir turintis fenomenalią vaizduotę. Liubikovas buvo ir didis bailys. Tad namo Liubikovas negrįžo. Tada prie Liubikovo priėjo elgeta ir paprašė pinigų. Liubikovas trenkė elgetai su kumščiu per galvą, bet elgeta pasižymėjo atkaklumu ir toliau prašė pinigų. Liubikovas pakartojo kumščiu atliekamą veiksmą ir nuėjo sau. Benueidamas išgirdo elgetą šniurkščiojant, kad “dieve dieve už ką man tokios kančios? Tai tu dėl visko kaltas…” ir Liubikovui galvoje prašvito
Javronka įėjo į savo naujo vyro butą ir pradėjo kepti kiaušinienę su kumpiu.
Kostikas kvailai mirkčiojo stipdamas. Bet ne paprastai, o su muzika, ir galėjo tuo didžiuotis, bet žmonės piktai rėkavo, kad šitas nedėkingas šuo to visiškai neįvertinmo. O mieli vaikučiai, liovęsi dūkti smėlio dėžėse, trypčiojo aplink Kostiką ir dainavo darželyje išmoktas daineles.
Javronka ir toliau kepė kiaušinienę su kumpiu.
Liubikovas ėjo murzina senamiesčio gatve ir keikė dievą.
Kostikas galavosi vidury gatvės. Draugas Bandišovas rėkė ant kaimyno Saškino, kuris tvirtino, kad labai stipriai apsirgo nuo Bandišovo degtinės.
Javronka neturėjo druskos, tad į kiaušinienę įdėjo cukraus, nes cukrus tokios pačios spalvos ir gražiai atrodo.
Liubikovas toliau ėjo murzina senamiesčio gatve ir keikė dievą.
Draugas Saškinas pagrąsino įduoti Bandišovą policijai ir draugas Bandišovas prisipažino į degtinę įdėjęs jam nežinomų medžiagų, kurios degtiniškai kvepėjo. Saškinas pasiuto ir spyrė Bandišovui į koją, mat tos medžiagos pavadinimą kartą perskaitė laikraštyje “gerumo daina”, kur buvo parašyta, kad jos nuodingos ir per didelis kiekis gali žmogų numarinti. Bandišovui lūžo koja.
Javronka į kiaušinienę įdėjo alijošiaus lapų, nes šie atrodė kaip svogūnų laiškai, o gėlės vazoną išmetė per langą, kad Šunikovas nieko nepastebėtų.
Bandišovas šliaužė link automobilio, bet kaži kas nukrito jam ant galvos ir taip trinktelėjo, kad Bandišovas nusibaigė akimirksniu.
Liubikovas toliau ėjo senamiesčio gatve ir keikė dievą.
Saškinas visada buvo labai kerštinga ypata ir čiupo Bandišovo automobilį. Užvedė variklį ir nuvažiavo visu greičiu. Bevažiuodamas nepastebėjo šuns Kostiko ir šuo Kostikas buvo pervažiuotas antrą kartą. Bet Kostikas prieš nustipdamas Saškinui buvo labai dėkingas, nes draugiškų mažų vaikučių mamos netyčiomis užsiplepėjo ir nepastebėjo, kad jų atžalėlės žaidžia “taikinį” ir mėto į Kostiką akmenis. 
Saškinas  su malonumu pervažiavo ir draugą Bandišovą.
Javronka baigė kepti kiaušinienę ir paragavusi susiraukė.
Draugas Liubikovas priėjo bažnyčią.
Saškiną už greičio viršijimą pagavo policija ir parvažiavo į įvykio vietą, kur buvo pavogtas automobilis, mat Saškinas neturėjo teisių.
Liubikovas įėjo į dievo namus.
Javronka niekaip nesugalvojo, ką daryti su kiaušiniene.
Liubikovas suprato, kad neturi degtukų. (Liubikovas visada buvo geras vaikas ir niekados nerūkė.)
Saškinas graudžiai verkšleno ir dievagojosi nieko blogo nenorėjęs.
Javronka sugalvojo ką daryti su kiaušiniene ir išmetė ją pro langą.
Draugas Polikinas apstulbęs išsižiojo ir susvirduliavo, nes pajuto ant galvos nukritus sunkų daiktą. Polikinas jau tris mėnesiusuoliai dirbo policininku.
Saškinas pasinaudojo proga ir pasislėpė už šiukšlių konteinerių.
Liubikovas paėmė žvakę.
Draugas Polikinas užsirūstino ir laiptais pakilo apšaukti Javronkos.
Liubikovas sušnibždėjo: ”Tu dėl visko kaltas” ir padėgė bažnyčią.
Draugas Polikinas buvo paaukštintas už trejopos žmogžudystės įvykdymo atskleidimą.
Javronka buvo apkaltinta pervažiavus ne tik šunį Kostiką, bet ir draugą Bandišovą, mat taip tvirtino kiemo vaikai, mėtę į Kostiką akmenis. Javronka nemėgo vaikų ir vaikydavosi juos po gatvę keikdama negražiais žodžiais. Nenuostabu, kad vaikai nemylėjo Javronkos.
Saškinas iš didelės baimės įvirto į šiukšlių konteinerį, o po kurio laiko buvo suimtas.
Javronka kalėjo iki gyvos galvos, nes kartu buvo apkaltinta bendrininke su senuoju vyru nužudant naująjį vyrą dėl pinigų.
Laidojant Liubikovo pelenus jo motinai buvo padovanotas Liubikovui suteiktas medalis už tyrumą ir meilę dievui. Juk Liubikovas “tapo nelaimingo atsitikimo auka, kaip ir dešimtys kitų, nuolankiai besimeldusių tą liūdną dieną “
Netrukus šiuos įvykius visi pamiršo ir vėl gyveno laimingai.