Trumpos istorijos apie žmogaus misiją žemėje

Misija 1




_ _ _

Jis išėjo iš savo buto, užrakino duris, apsisuko, nusišypsojo kaimynei vedančiai šunį (šiaip jis jos nemėgo, tik stengėsi visad būti mandagus, iš įpročio), pasuko į šoną, pažvelgė į gėles, augančias šalia namo (jam labai patiko raudonos  tulpės, bet niekas to nežinojo, nes nebuvo kam žinoti), pasigrožėjo kelias akimirkas, nuėjo šaligatviu toliau, jis šypsojosi, visiems šypsojosi, niekas nesišypsojo jam (jis niekad nesuprato, kodėl taip yra, bet niekad nesiliovė šypsotis), jis ėjo, jis mėgavosi vien tuo, kad galėjo eiti, kad galėjo šypsotis, jis ėjo, jis pastebėjo, tai buvo labai keista, labai neįprasta, jam nusišypsojo, jam atsakė, pirmą kartą, jis suprato, jis žinojo, jam nusišypsojo PATI JI, jis sustojo. Po to tik tamsa.

_ _ _

- Jis tiesiog išdygo vidury kelio ir stovėjo. Nė nepakrutėjo! – kadilako vairuotojas gynėsi. Jis gavo liudininkų pritarimą.

_ _ _

JI buvo juodaplaukė.
JI buvo labai graži.
JI šypsojosi.
JI priėjo.
JI pažiūrėjo jam į krauju pasruvusias, stiklines akis.
JOS akys buvo juodos.
JI pasakė:
- Misija įvykdyta. Dabar miegok.
JI nusisuko.
JI nuėjo.

_ _ _

Jis miegojo, šypsojosi, miegojo ir šypsojosi.
Kaip tai gražu.




Misija 2


- Na, štai, - ištarė jis, pakeldamas galvą nuo kompiuterio ekrano, ir paspaudė raudoną mygtuką.
10 užsidegė cigaretę
9 išpūtė dūmų gniutulą, kuris raitėsi erdvėje, kaip beformis padaras, besistengiantis įgyti formą
8 nukratė pelenus
7 įtraukė giliai į plaučius
6 užsikosėjo
5 paglostė neskustą barzdą ir prisiminė, kad kažkada turėjo ją užsiauginęs ilgą
4 pažvelgė į monitorių
3 truktelėjo gurkšnį viskio (pirmą kartą) ir susiraukė (jis buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavo)
2 – Štai, Alachai, aš įvykdžiau savo misiją. Savo misiją šioje žemėje
1 jis pažvelgė pro langą
O horizontas ėmė rausvėti, žemė sudrebėjo. “Nepriekaištinga technologija” – dar spėjo pagalvoti prieš išsiskaidydamas į atomines daleles.



Misija 3




Tai buvo klausimas lyg iš niekur… arba iš visų pusių iškart.
- Koks yra tikslas?
- Kieno tikslas?
- Tavo tikslas.
- Kas tu?
- Klausimas.
- Koks klausimas?
- Amžinasis klausimas.
- Ar aš tave pažįstu?
- Labiau nei ką nors kitą.
- Kas tu?
- Klausimas.
- Kuo tu vardu?
- Kuo tu vardu?
- Emortis, Emortis Berbekas.
- Taip.
- Tu žinojai?
- Kiek tau metų?
- Šešiasdešimt devyneri, bet kodėl tu manęs visko klausinėji? Kas, po velnių, tu esi?
- Taip. Tu bijai, Emorti?
- Ne, aš nieko nebijau. Aš tik noriu sužinoti, kas tu ir kodėl manęs viso šito klausinėji?
- Dėl tikslo.
- Kokio tikslo?
- Tavo tikslo.
- Kokio, kokio tikslo?!
- Tavo tikslo.
- Ar gali paaiškinti viską normaliai, kad ir kas bebūtum.
- Aš esu amžinasis. Koks tavo tikslas, Emorti?
- Mano tikslas… aš turėjau daug tikslų.
- Pagrindinis.
- Aš nesuprantu.
- Pagrindinis klausimas, kurį uždavei. Pagrindinis atsakymas, kurio siekei.
- Aš siekiau gero gyvenimo, vaikų, anūkų…
- Tai nesvarbu, Emorti. Tai nesvarbu. Svarbu yra klausimas. Ar žinai klausimą, Emorti?
- Ne! Ne! Pasakyk!
- Tu žinai, Emorti. Pagalvok, tikrai žinai.
- Ne, tikrai ne.
- Tai vienas tų klausimų, kuriuos kiekvienas žmogus užduoda bent kartą savo gyvenime. Pagalvok.
- Kokia… kokia yra gyvenimo prasmė. Tas klausimas?
- Tai, būtent, Emorti. Tai tas klausimas.
- Ir tu gali duoti atsakymą?
- Taip.
- Bet kodėl? Kas tu?
- Tai buvo misija. Šio gyvenimo misija.
- Šio gyvenimo?
- Taip, šio gyvenimo žemėje. Klausimas buvo užduotis. Atsakymo ieškojimas – misija.
- Kokia misija?
- Misija pasirengimui.
- Kokiam pasirengimui?
- Pasirengimui tam, kas yra po klausimo.
- O kas ten yra?
- Kiti klausimai. Kita pakopa. Aukštesnė.
- Aukštesnė pakopa?
- Taip.
- Bet, aš neįvykdžiau misijos. Aš neradau atsakymo.
- Tavo misija buvo ieškoti. Tu įvykdei savo misiją.
- Dabar tu pasakysi atsakymą?
- Aš jau pasakiau.
- Kada?
- Nebėra laiko, Emorti. Dabar yra tavo laikas.
- Laikas kam?
- Aš jau tau pasakiau.
- Kas čia vyksta? Kokia čia šviesa?
- Tai žinojimo šviesa, Emorti.
- Ir tiesos šviesa, Emorti.
- Ir aukštesniojo klausimo šviesa, Emorti.
- Nes klausimas yra kelias.
- Nes klausimas yra pradžia.
- Nes klausimas neturi pabaigos.
- Tikslas, Emorti.
- Ieškok.
- Misija, Emorti.
- Ieškok.
- Prasmė, Emorti.
- Ieškok.
- Tad keliauk, Emorti.
- Kur?
- Į šviesą, Emorti.
- Žinoma į šviesą.
- Tik į šviesą.
- Kito kelio nėra.
- Ir, Emorti, nepamiršk, kad tamsa tai tik šviesos nebuvimas.
- Tėra tik šviesa.
- Ieškok!






_ _ _



Ryte jo kūnas jau buvo atšalęs.
Ašaros liejosi ant gėlėto jo kapo – ir nuoširdžios ir dirbtinės vienodai susigėrė į juodą žemę.
Jis bus greit pamirštas. Tą juoda žemė žinojo. Bet jai juk jokio skirtumo.


_ _ _


JIS perjungė automatinį atsakiklį į kitą kanalą.


_ _ _


- Koks yra tikslas?
- Kieno tikslas?
…

…………………………………………………………………………………………



Misija 4



Ji niekada nebuvo laiminga.
- Aš tokia nelaiminga, - sakydavo, kai susėsdavome pas mane kavos ar arbatos puodeliui.
- Yra daug žmonių nelaimingesnių už tave – skurstantys Azijos piliečiai, badaujantys Afrikos vaikai…
- Man nerūpi kiti žmonės. Jei dar pradėčiau rūpintis kitais, tai tapčiau dar nelaimingesne, nejau tu to man linki?
“Kokia egoistė” – pagalvodavau, bet niekada garsiai nepasakydavau, tik atsidusdavau ir gurkšteldavau dar gurkšnelį kavos ar arbatos ir nurydavau susierzinimą, dar pakasdama jį keliais kąsniais šilto obuolių pyrago (beje, taip pat mano gaminto).
- Bet aš žinau, kad tapsiu laiminga. Dar šį savaitgalį. Turiu loterijos bilietą ir būtinai laimėsiu. Tai mano misija šioje žemėje.
Ji buvo teisi. Ji tapo laiminga. Tą savaitgalį. Ji buvo labai laiminga, visa tiesiog švytėjo, kai mes ėjome pasiimti jos laimėjimo. Ji daug pasakojo apie tai, ką darys su prizu. Kaip taps laiminga.
Bet ji viską paaukojo labdaros fondui.
Viską iki paskutinio cento!

Bent jau aš įsitikinusi, kad ji būtų taip padariusi.
Žinau, kad tai nebuvo labai gražu.
Ji ėjo. Kalbėjo. Sustojo.
- O! Šiandien man tikrai laiminga diena! Štai radau dar 50 centų, - pasakė ir pasilenkė link spindinčios ant gatvės monetos.
Jos veidą iškreipė šiurpi grimasa, akys rėkė išgąsčiu. Ji susvirduliavo ir nukrito ant gatvės.
Nežinau, ar pirma susilaužė kaklą, ar ją pertrenkė mašina.
Žinau, kad tai nebuvo labai gražu.
Bet aš privalėjau tai padaryti.
Privalėjau jai padėti.
Privalėjau ją išgelbėti.
Privalėjau padėti jai pasiekti laimę.
Privalėjau padėti skurstantiems Azijos piliečiams ir badaujantiems Afrikos vaikams.
Ji turėjo tai padaryti, bet ji nežinojo.
Privalėjau jai padėti pasiaukoti.
Dabar ji laiminga.
Žinau, kad tai nebuvo labai gražu.
Bet aš privalėjau tai padaryti.
Tokia yra mano misija žemėje.



Misija 5




- Aš visada norėjau sulaukti to… To momento, kai žmonės pagaliau sutiks kitą civilizaciją. O, taip! Aš tikrai buvau įsitikinęs, kad šioje sprogstančių kaip supernovos žvaigždžių ir juodųjų skylių galaktikoje yra kita rasė. Protinga rasė. Aš buvau įsitikinęs, kad šios rasės tikrai kada nors susitiks. O, taip! Apie tai visąlaik svajojau. Svajojau apie tai ir tą vakarą. Jūs žinote? Mano svajonės išsipildė. Jie mane surado. O, taip! Tikrai mane surado kita rasė. Kodėl mane? Nežinau. Gal aš labai stipriai to norėjau. O gal dėl to, kad jie turėjo kažką pasirinkti ir tai tiesiog buvau aš, o ne kas kitas. Taigi… kambarys nušvito baltai. Sienos, visi daiktai išnyko toje baltumoje. Tada aš pamačiau vieną iš jų. Jis buvo žmogaus pavidalo. Bet man paaiškino, kad pasirinko tokią išvaizdą tam, kad neišgąsdintų manęs. Ne, negalvokite, kad jis man tai paaiškino žodžiu. Aš tiesiog suvokiau tai savo galvoje. Taip jis bendravo visą laiką. Per kitas kelias sekundes aš jau pamačiau ir suvokiau visą jų rasės istoriją. Jie bendravo su manimi specialiu sutankintos erdvės ryšiu. Šitaip jie jau kurį laiką tyrinėjo mus ir bendravo su kitomis rasėmis mūsų galaktikoje. Sužinojau, kad Paukščių take yra 8 aukšto civilizacijos lygio rasės, 32 vidutinio, tarp jų ir mes, 42 besivystančios rasės ir 115 sektorių, kuriuose nėra protingų rasių, bet gyvybė vystosi. Tai buvo išties nuostabu. Per kelias sekundes aš apkeliavau visą galaktiką nepajudėdamas iš vietos. Tada jie pasakė, ko išties susisiekė su manimi. Pagal “8 rasių susitarimą”, visos jos gali tyrinėti žemesnio lygio rases, bet negali kištis į jų vystymąsi ar susisekti su jomis. Bet Žemei gresia pavojus. Tą jie žinojo jau kurį laiką, nes buvo apskaičiavę vienos kometos trajektoriją (būdu, kurio mes nežinome) ir žinojo, kad ji kliudys žemę. Jie galėjo tai sustabdyti, ar bent pranešti apie tai, bet buvo nuspręsta to nedaryti. Mat jie laiko mus viena žemiausių vidutinių rasių. Jie negali suprasti daugelio mūsų veiksmų – ypač karų ir nesirūpinimo planeta. Bet dalis norėjo pranešti mums apie tai. Taigi jie dabar darė tai slapčia ir būtų buvę pastebėti jei praneštų kam nors aukštesnės hierarchijos (valstybės valdovą jie skaitė aukščiausia hierarchijos pakopa). Taigi dabar aš turiu pranešti šią žinią visiems. Jis palinkėjo sėkmės ir išnyko, man nespėjus nieko daugiau paklausti. Ar dabar suprantate, kokią svarbią žinią aš turiu pranešti? Jūs privalote leisti man pasikalbėti su prezidentu! Privalote! Tokia mano misija! Nežemiška rasė man davė misiją! Negalite man sukliudyti!
- Taigi jūs tvirtinate, kad tas padaras buvo žmogiško pavidalo. Gal koks jūsų pažįstamas? – jis pažiūrėjo abejingu žvilgsniu iš po akinių stiklų ir pasimuistė krėsle.
- Kaip jūs nesuprantate?! Kvailiai! Aš juk bandau išgelbėti Žemę! – jis pašoko nuo kušetės ir sugriebė daktarą už gerklės. Bet tuoj pat atskubėję sanitarai atplėšė jį, uždėjo tramdomuosius marškinius ir nusivedė vis rėkiantį:
- Kvailiai! Kvailiai!
- Sakiau, kad jis pavojingas, daktare Patrikai.
- Ir jokio progreso per tą laiką?
- Ne, jis jau du metus vis tvirtina tą patį.
- Koks mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas, - burbtelėjo daktaras ir pasitaisė apykaklę.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Skambutis telefonu.
- Pone prezidente? Čia generolas V. Turiu skubią žinią. Kodas K319. Sere, ji pakeitė trajektoriją.


Misija 6



- Žmogaus misija? - jis nusijuokė. - Žmogaus misija!.. Cha! Žmogus teturi vieną vienintelį tikslą nuo pat savo egzistencijos pradžios – jis yra DNR garantas išlikti… Cha! Ir nieko daugiau. Jis tiesiog evoliucionavusi DNR molekulė.