1, 2, 3, 4, 7, 8, 9… Devyni! Devyni! Būtent devyni priešais mane ant stalo išrikiuoti apymažiai mandarinai. Kvepėjo Australija, dangum ir „coldplay“ mieguistu balsu. Tiesą sakant, mandarinai jau seniausiai būtų tūnoję skranduke, bet to neleido padaryti šalia sėdintis mano angelas sargas. Jaukiai įsitaisęs ant vienos iš muzikinio centro kolonėlių, jis stebėjo, kaip skubėdama ir išsiblaškiusi kroviausi daiktus savo raudonon kuprinėn, laukdama mandarinų skonio.
Tušinukai, nostalgiškos nuotraukos, niekada neskambantis telefonas, kvepalai, J. Ivanauskaites baimių užsiauginimo mintys, tušinukai (ir vėl), sulamdyti troleibuso bilietėliai.. Kažko trūksta. Dar kartą žvilgteliu į kuprinės turinį: kažko trūksta. Trūksta - oranžinio gėrio. 1, 2, 3, 5, 9 .. Devyni! Žaibišku greičiu sumetu mandarinus kuprinėn, kvailu mostu spusteliu pilką mygtuką „power“. Muzika dingsta. Smegenų šokis. Mieguistas.
- Pusprotė - lauke +4, o per tavo šaliką akių nesimato, - ištaria angelas sargas tokiu tonu, lyg sakytų svarbiausią argumentą. Kalbėdamas gliaudo it saulėgrąžas „Asorti“ saldainius – nukąsdamas viršų, įdėmiai žvilgtelėdamas vidun, išvalgo žemuogių įdarą ir, giliai atsidusęs, prarija tai, kas liko.
- Paskubėk gi!, - žinau, kad norės eiti kartu (angelų sargų darbas toks).
Įeinu vidun. Patalpose dvokia pelėsiais ir aliejiniais dažais. Tvyro prieblanda. Sakyčiau, krenta rasa, jei nežinočiau, kad pastatas. Paveikslai. Visur paveikslai. Dalis jų pakabinti ant sienos (tikriausiai autorius turėjo daug pinigų). Kiti - tiesiog ant žemės sugrūsti vienas prie (ant) kito.
- Laba diena, - tyliai kreipiuosi į keistai atrodančią moterį, skendinčią prieblandos ir dažų fone - norėčiau piešinį palikti. Parodai..
Nervingai išvynioju susuktą piešinį. Net prašviesėja nuo ryškių, suderintų spalvų.
-Panele, čia – ne jaunimo centras. Šiam darbui čia ne vieta. Tai netgi ne originalas. Geros dienos, - springdama savo pikdžiugišku balsu beria „ponia“ ir rodo durų link.
Neorginalai. Juk tai Salvador Dali drugeliai. Na ir kas, kad ne originalai, bet paveikslas gi mano pieštas. Mano. Tėtis sako, kad po keliolikos metų jie bus verti daug (eurų ar litų - ne esmė).
Netgi tame pub‘e nereikėjo drugelių - nors ir nesiūliau. Ten dirba barmenas, kuris panašus į rusų aktorių Bodrovą (gal visgi dar režisierius nemirė? O gal naujas filmas filmuojamas „Aš ir klientai“? Gal). 1, 2, 3, 4, 5, 7, 8.. mandarinai.. vienas dingo. Mandarinas = tikėjimas? Tada vieno nebėra.
Senamiestis. Skubančių žmonių antplūdis. Suskaičiuoju centus – išeis porcija avietinių ledų. Nesninga.