Apie atmintį

Pelės graužia žydrais siūlais siuvinėtą Mišukovo gyvenimą, radiatoriuje barška Poltergeistas, trukdo Mišukovui miegoti.
Mišukovas: Tu ką ten dirbi, emanacija?
Poltergeistas: Į upę skambinu, turiu ryšių, tik nelabai kokia komunikacija. Ir visą laiką užimta. Tenykštės neišpasakytai plepios.
Mišukovas: Prigersi, idiote.
Mišukovas nusuka radiatorių ir bando vielgaliu iškrapštyti Poltergeistą lauk. Dabar barška abu. Pabunda madam Mišukova, nustėrusi dairosi, galiausiai suvokia esanti teatre.
Madam Mišukova: Tylos.
Žygimantas Augustas: Aš negaliu tylėti, kodėl pagal scenarijų aš šuo? Tai įžeidimas, aš estetas. Gal įsakysite man prieš mėnulį loti.
Poltergeistas: Ir lok. Na kad ir apie tai, kaip Radvilaitės tampa Mišukovomis.
Madam Mišukova: Turėkit sąžinės, aš ištekėjusi ponia, madam.
Poltergeistas iškiša galvą iš radiatoriaus: Kavos, madam? Be abejo be nuosėdų. Nes nieko nėr blogiau už užsikimšusius vamzdžius arba, nepabijokime to žodžio...
Mišukovas, nutaikęs progą taukšteli Poltergeistui per galvą veržliarakčiu.
Poltergeistas: Atmintį.
Poltergeistas iškrenta iš radiatoriaus, apsidairo aplink (oho, kokios užuolaidos) ir nieko nelaukęs padega uždangą. Mišukovas užmiega. Iki kito sapno, kitų pelių, kito gyvenimo. Maja. Jus tai stebina?