Savotiškas atsisveikinimas...

Palikdama šešėlį besiplaikstant,
rūgstančio pieno dužusioj stilinėj,
jau žinojau, kad
niekad
niekad
nebekabėsim
aukštyn kojom virš pasaulio-
vakar kažkas nuskendo...

Palietus paskutinę
natą ir
sudaužius visą gamą
į šukes,
pasižadėjau Dievui

nebetikėti...

Ir pasiklydusi
tarsi minia
bedvasiam žmoguje,
ieškojau laimės-
paskersto
gyvenimo viduriuose
ak, kaip ten tuščia


dar ir dabar...

kaip vakar,
atsimenu
paspringusio rudens
lapus-
pritvinkusius krauju
ir prisidengusius
bemiegėm
mano kančios naktim-
jų buvo trys-
prie mirštant,
mirus ir tikiu,
kad bus dar ryt...