Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







…, in aqua sanitas

Jis sėdėjo ir nervinosi. Nervinosi ir sėdėjo. Ką ten nervinosi, jis netvėrė savam kaily. Be viso to jis dar ir žiūrėjo. O žiūrėjo krepšinį. Lietuviai ryškiai pralaiminėjo kažkokiems suknistiems latviams. To dar nebuvo! Tiksliau buvo, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad taip degradavę krepšinyje latviai galės pasipriešinti Europos čempionams. Latviai apibėrė lietuvius tritaškiais, o jo mėgstamiausias žaidėjas Šarūnas Jasikevičius patyrė, galima sakyti, visišką fiasko. Rungtynės jau kadai pasibaigė, o jis vis dar negalėjo patikėti, tuo ką matė. Jo galvoje sukosi gana kvailokos mintys. Tarp kitko žmonės žudosi ir dėl menkesnių dalykų. Taip prasėdėjęs gerą pusvalandį, jis nusprendė staiga atsigauti po patirto šoko ir išlėkė į miestą.
Mūsų visų patogumui aš pagrindinį veikėją pavadinsiu Andriumi. Ir toli gražu ne vien dėl to, kad taip reikia.
Taigi Andrius lyg nuo grandinės paleistas išdūmė  prasiblaškyti. Turiu pasakyti, jog jis buvo unikumas. Pavyzdžiui, kalba jis apie labai rimtus dalykus, kaip antai: dalyvaus mūsų visų mylimas ir gerbiamas A. Brazauskas kitąmet prezidento rinkimuose ar ne, ir kaip skelia staiga kokį bajerį. Bet rimtu veidu! Pvz.: prieina prie kokios grupiokės ir klausia: - Ar tu žinai, kaip angliškai “ askaridė”? – “ Askarideišen”! Ir nueina. Veide jokios šypsenos. Vien tik gili rimtis. O svarbiausia, kad Andrius nuostabiausiai įsipaišo į šiandienos akademinio jaunimo gretas. Tačiau turėjo Andrius vieną trūkumą – na, nesisekė jam gyvenime. Pašėlusiai nesisekė. Imkim, kad ir jo motiną – taigi vargšė moteris! Gilioj jaunystėj įsižiūrėjo ji vieną vaikiną. Tiesiog idealus vyras! Taigi ji darėsi galus, kad tik jis į ją atkreiptų dėmesį. O jis atkreipė – nusispjovė į tai, kad jai 38, kad jos veidas ir figūra toli gražu ne modelio, kad ji sunkiai suregzdavo sakinį, taigi, nusispjovė, užtaisė jai vaiką, pasiglemžė visas jos gyvenimo santaupas ir išvažiavo nežinia kur, žmonelei pasakęs, kad išvažiuoja ruošti šiltos vietelės mieste visai šeimai. O kai viską sutvarkys, tai įdės į pravažiuojantį autobusą bilietą, pinigų, o pats lauks su gėlių puokšte prie rajono bibliotekos. Taigi moteriškė ilgai laukė, iškentėjo sunkų priešlaikinį gimdymą, nuo kurio jai, tiesą sakant, šiek tiek pavažiavo stogas. Taigi dabar ji vaikščioja po gimtąjį miestelį, šneka su savim ir per dienų dienas sėdi autobusų stotelėje, laukdama vyro žinutės. Dar paminėsim, jog vaiką iš jos gan greit atėmė valstybė, kartu su motinystės teisėmis. Tad vienerių Andriukas pusmetį prasivartė vaikų namuose, kuriuose jį ir surado dabartiniai globėjai: antros kartos inteligentų šeima iš Kauno.
Po to prabėgo labai tamsus jo paauglystės periodas, apie kurį net aš, hakeris, skaitantis jo kompo failus, nieko nežinau. Aišku tik tiek, kad jis ne laiku ir ne vietoj pasimaišė po akimis blogos reputacijos draugams.
Nesisekė Andriui ir meilė. Nors vaikystėje jis buvo itin kietas, kalbant dabartine terminologija, tačiau paauglystė jam buvo šiurpi. Mutavus balsui, jis virto droviu, bijančiu apsikvailinti vaikinuku, vilkinčiu mėlynus marškinius trečiadienį. Štai ir dabar. Susirado jis merginą. Jo nuomone, gana pakenčiamos figūros, nekvailą, iš pasiturinčios šeimos. Aišku įsimylėjo iki ausų. Taip dažniausiai atsitinka, kai būni per daug malonus aplinkiniams bei laikaisi visuomenės nustatytų normų. Ir pirmą kartą RIMTAI gyvenime! Iš paskutiniųjų stengėsi jai patikti, nemiegojo naktimis – žodžiu, tiesiog džiūte džiuvo iš meilės. Rašė jai eilėraščius. Vieną galiu pacituoti:

Sukūriau angelą
tik be sparnų.
Jis visada šalia manęs,
galbūt ir manyje…

Aš pabundu jos akyse –
Visatos akyse.
Ir mirštu aš jose,
pakeldamas jos kainą.

Sukūriau lūpas
pati meilė jomis kalba.
Sukūriau ašaras iš žiedlapių
pats surinkau juos pievose.

Pakoriau ją už ačiū.

(Aišku pastarojo garsiai niekam neskaitė).
Svarbiausia tai, jog mergina jam irgi bent jau šį tą jautė, tačiau buvo kažkokia per daug pragmatikė. Andriaus manymu, jos sieloje nebuvo vietos romantikai. Bent tai ji iš paskutiniųjų stengėsi įrodyti gana ciniškomis pastabomis palydėdama jo romantiškus išvedžiojimus. Ir vieną naktį Andrius susapnavo keistą sapną. Kaip jis pats teigė – pranašingą: sėdi jis ant taburetės. Troba tokia apmusijus, pilna voratinklių. Sėdi, mąsto ir žvelgia pro langą. Mąsliu žvilgsniu žvelgia. Kieme kaimynė gaudo nutriją: prisėlina iš šono ar užnugario ir nemokšiškai bando užnerti graužikui ant kaklo kilpą. Velniškai sunkiai jai sekasi – nutrija vis ištraukia galvą ir kilpa nespėja užsiveržti. Staiga moteris meta į šoną kilpą, griūna visu kūnu ant nutrijos, nepaisydama aštrių jos dantų, sugriebia gyvūną už kaklo ir smaugia. Supratusi, jog tas fokusas jai nepavyks, pribėga prie malkų krūvos, stveria į kaladę įkirstą kirvį ir nukerta nutrijai užpakalinę kūno dalį. Tada gyvūnas išsprūsta ir, konvulsijų tampomas, laksto po kiemą, visur palikdamas kruviną pėdsaką. Galų gale palenda po akėčiomis ir nusibaigia. Esminis dalykas – kieme lieka krauju išrašytas Andriaus merginos vardas. Aišku, Andrius atsibunda išpiltas karšto prakaito ir visą naktį nebeužmiega. Kitą dieną jis, kaip įprasta, patikrina elektroninį paštą, kur randa savo merginos “atsisveikinimo laišką”. Pasirodo, jie esą visiškai skirtingi, todėl optimaliausias variantas – draugiškai išsiskirti. Kuriam laikui Andrius nustojo domėtis absoliučiai viskuo. O žinant jo būdą, tai atrodo visiška beprotybė. Nusirito net iki to, jog klausydavo “geriausių Pūko dainų”. Tačiau čia būtina paminėti vieną nuostabią Andriaus charakterio savybę – jis visada buvo visiškai savimi patenkintas. Na beveik visada. Jis buvo iš tų žmonių, kurie mėgsta žinoti viską apie viską. Tai jam padėdavo, o gal tik trukdydavo tapti kompanijos siela. Ir nors Andrius save mėgo, tačiau tarpais ir jis nežinodavo, ko nori iš gyvenimo. Kartais jis norėdavo pasielgti kaip užkietėjęs hedonistas ir tranzu nuvažiuoti į Graikiją ar Italiją, susirasti ten kokią nuostabią pietietę ir užmiršti viską pasaulyje. O kartais norėdavo tapti užkietėjusiu stoiku.
Kaip jau minėjau, Andriui nesisekė visose srityse. Kad ir elementari buitis. Nuomavo jis butą pas tokį senį. Negalima sakyti, jog ten buvo prastai, tačiau senis išnešdavo jo šiukšles. Jis atsėlindavo kaip sumautas Čingačgukas – Odinė kojinė anksti ryte, kai miegas pats saldžiausias, ir Andrius dar išganingai pūsdavo į akį. Arba vėlai vakare, kai šis kur nors išeidavo. Svarbiausia tai, jog senis parnešdavo panaudotą šiukšlių maišą ir įgrūsdavo jį atgal į šiukšliadėžę, kas Andrių tiesiog užknisdavo. Ir aš jį visiškai suprantu! Įsivaizduokit, atsikeli žmogus rytą, susitepi sumuštinį, užsitaisai arbatos ir nori, tarkim, išmesti panaudotą arbatos maišelį. Pažvelgi į šiukšliadėžę, o ten – visame gražume įvairiom atliekom apkibęs maišas. Tą akimirką Andrius trokšdavo kraujo. Toli gražu ne kartą jis kūrė šiurpiausius keršto planus, tačiau niekad vėliau neišdrįsdavo ką nors šiurkštesnio tam seniui pasakyti. Greičiausiai vėl dėl to idiotiško noro įtikti absoliučiai visiems. Tokie žmonės dažniausiai miršta jauni arba senatvėje knisasi šiukšlių konteineriuose. Visada atsiras koks nors apipelėjęs pensininkas, burnojantis ant valdžios, ar suplėkęs kaimo pedagogas, nepatenkintas darbo krūviu bei kolegų niekšiškumu.
Galima paminėti, jog sunkiais atvejais jam dažnai pagelbėdavo močiutė. Na ne ta, tikroji, o įmotės motina. Neskaitant to, jog ji dažnai ištraukdavo Andrių iš finansinės duobės, močiutė visada stengdavosi anūkėlį paguosti, jei kas nors nuskriausdavo. Aišku atlikdavo tai itin savotiškai. O būtent terorizuodavo jį ir jo tėvus nesiliaujančiais telefono skambučiais. Maždaug  po tris kartus į dieną. Tas dalykas irgi velniškai veikdavo Andriaus sąmonę. Apskritai, babūsia, kaip ją vadindavo Andrius, iš paskutiniųjų stengėsi formuoti anūkėlio pasaulėžiūrą. Gal todėl Andrius paniškai bijojo mirties. Negalima sakyti, kad jis buvo religingas. Toli gražu! Į bažnyčią jis nueidavo maždaug kartą į trejus metus. Tačiau kiekvieną vakarą kalbėdavo poterius ir kapinėse nusispjauti išdrįsęs nebūtų. Aišku, linksmoje kompanijoje ir jis mėgdavo paburnoti prieš Dievą. Taigi efekto būsenoje jis būtų galėjęs šlapintis ant miegančio liūto galvos, stovėdamas tiesiog jo narve. Principai jam būdavo viskas! Norėdamas atrodyti principingas, jis keldavo sau idiotiškus uždavinius. Kad ir: nevalgyti ir negerti nuo ryto iki kitos dienos ryto arba šešias valandas iš eilės skaityti politinę publicistiką.
Vis dėlto artėkime prie istorijos finalo, kuriame ir slypi visas įdomumas. Tą vakarą Andrius paskambino vienam draugeliui, kuris jam suvairavo tokią mergičką. Iš matymo pažįstamą. Gana simpatišką, bet, deja, vienadienę. Nuvežė juodu į aukšto lygio kavinę ir paliko. Jie nuostabiai pavakarieniavo, tačiau greitai persidislokavo į vieną tokį bariuką su rusiška muzika ir tam tikros paskirties kambarėliais. Andrius, aišku, skęsdamas gilioj nevilty, užsisakė per daug “ gaiviųjų gėrimų”. O po to, palikęs merginą likimo valiai, nusprendė kulniuoti per visą miestą namo.
Šalta. Velniškai šalta. Turėčiau cigarečių – rūkyt pradėčiau. Kaip čia greičiau namo parsikasus. Į kultūrinę įstaigą reiktų. Ir skubiai. Tačiau negaliu juk kaip koks bomžas atlikinėti gamtinių reikalų tarpuvartėj. Aš juk inteligentas! Kažin, ką mano vietoje darytų koks nors nesveikų Stendalio ar Balzako iliuzijų tvarinys? Ir vis dėlto Šūd…, atsiprašau, žmogaus ekskrementų krūvelė, tas mano gyvenimėlis. Netrūktų drąsos, seniai būčiau kaip nors išradingai nusigalabijęs, vien dėl to, jog įrodyčiau, kad protestuoju prieš visą sistemą. Kaip Kalanta pavyzdžiui! To ir tai nesugebu. O, katytė! – kis, kis, kis. Miiiiiaaaaaaaaaaauuuuuuuuuu!!! (pirma paglosto ir tik po to spiria kaustytu batu tiesiai į snukį) – Niekada nepasitikėk nepažįstamais, o juo labiau neblaiviais (vienas iš nemirtingųjų jo bajerių, tik šį kartą žiauriųjų). Niekada nemėgau kačių, o šunų dar…
Atpažino Andrių tik iš dantisto užrašų, nes vanduo buvo beviltiškai sudarkęs jo kūną. Laidotuvėse karstas buvo uždengtas. Manoma, kad eidamas tą vakarą namo jis pasuko trumpiausiu keliu – per apgriuvusį lieptą, kuris greičiausiai nebeišlaikė Andriaus, ir šis pasmuko po ledu…
Karšta. Meksikos saulė tai ne – europietiška. Tačiau vis tiek užsisakau TEKILOS. Muzikantai šiandien groja tik man. Ateina padavėja. Jos didžiulės krūtys beveik krenta iš iškirptės. O aš jaučiu, kad jai kaip tik tai ir patinka. Taaip, šis gyvenimas tikrai geresnis. Tai tau ne joti aplamdytu arkliu lygia žalia pieva…
2004-03-28 15:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-28 23:01
swetima
nesupratau kazko, bet patiko:) tik Andriaus gaila
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-28 16:16
ašarų_puodelis
Atvirai kalbant pradžia man nepatiko(nekenčiu krepšinio),bet toliau šis kūrinys tiesiog patraukė visas mano smegenų ląsteles:)Gaila negaliu balsuoti,nes skirčiau aukščiausią įvertinimą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-28 15:19
Nyarlathotep
1. Šiek tiek piknaudžiaujama tekste Andriumi -dažniausiai ir taip aišku apie ką kalbama, ypač pradžioje. Yra ir daugiau vietų, kur reiktų prie stiliaus padirbėti.

2. "vis dėlto artėkime prie istorijos finalo, kuriame ir slypi visas įdomumas. " Atvirai kalbant, idomesnė kita dalis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą