Romantiški naktiniai nuotykiai.

Jie supras, bet bus per vėlu. Juk dabar jam sekasi. Viskas bus gerai. Jis nieko nepamiršo. Puikiai žino, ką reikia daryti: pirma - nudėti tą senį. Reikėjo, matai, jam kišti nosį kur nereikia. Antra -  ištrintinti registro žurnalus, trečia -  ištrinti tą prakeiktą laišką. Sunkiausia bus ištrinti tą laišką. Visa kita - niekai. Na ką, pradedam...

Jis žingsniavo tvirtai ir iššaukiančiai, lyg visas pasaulis būtų jam po kojomis, nuo jo sklido kažkokia žvėriška energija. Taip, dabar jis savo vėžėse, štai kaip viskas turi būti, tai jo prigimtinė teisė. Posūkis dešinėn, dar kartą dešinėn ir galiausiai kairėn. Priešais, durys. Du variantai: pirmas - velniop duris, staigiai susirasti tą kriošeną ir dar nespėjus jam nors bandyti maldauti dėl savo gyvybės nunešti jo galvą nuo pečių, antra - skambinti į duris. Gerai, skambinam...
-Labas vakaras. Atsimenate mane, as vakar čia buvau.
-Aaaaa...
-Norėjau paklausti, ar šokai kada su velniu mėnesienoj? (visgi stilius turi būti)
-eeee...
Smūgis galva i nosį ir ištryško kraujo fontanas. Jis pats nežinojo, kodėl taip mėgsta šį veiksmą. Senis beveik jau galėjo rėkti, kai, atrodo, plieninis kumštis sulindo jam į kepenis. Seniui gal net pasirodė, kad išmušė iš nugaros stuburą. Po to sekęs kelienio pasisvečiavimas senio agonijos iškreiptame veide jau buvo tik formalumas. Na štai, gera pradžia - pusė darbo. Keliaujam toliau, tik kažką reikia sugalvoti su tom kraujo dėmėm ant jo Gucci švarko ir Versace kelnių. Jis mėgo įvairovę.

Važiuojant naktinėmis miesto gatvėmis jis galvojo, eeee.... ką jis galvojo? Ko gero mąstė apie tas dėmes. Arba tas duris, jam nepatiko tos durys. Velnias, ir reikėjo jas palikti... Gal dar jis pagalvojo, kad reikėtų užsukti į kokį nors malonų restoranėlį. Vakarais jis labai mėgdavo vakarieniauti kokioje nors užeigėlėje, galbūt su kuo nors paplepėti, padiskutuoti. Jis lengvai bendravo. Ypač vakarais. Tada jis jautėsi gerai. Juokaudavo ir mėgdavo būti dėmesio centre. Bet dabar tam nebuvo laiko. Reikėjo važiuoti į Monikos butą, susirasti tą tarnybinę stotį ir trinti, trinti, trinti... Jis jau mąstė kaip reikės prieiti prie to kompo. Ar užteks jo turimo buto signalizacijos kodo? Kažin, Monika visada turi parengusi staigmenų...

52155486354258145 - na... veikia! Tik neskubam. Rodos, viskas normaliai. Dabar aukštyn. Kas čia... o šūdas! Jis staigiai nusileido žemyn, pralėkęs kažkokiu koridoriumi, nuvertė pora vazų. Štai, durys! Vos spėjo paskutinę sekundę užtrenkti duris prieš dviem didžiulėm letenom i jas įsirėmiant. Taip... šitos durys jam patiko daug labiau. Na, dabar tarp jo ir kompo buvo žvėris, ir kiek jis spėjo pastebėti - nemažas. Atrodo dogas. Čia gali būti bėda. Turiu savo ištikimąjį pistolietą, bet į gyvūnus nešaudau. Ir išvis, tai turėjo būti tylus darbas. Na gerai, kur gi aš randuosi... Nieko gero. Įklimpau. Langas... tai jau darosi panašu i cirką, bet ką aš kaltas... ai lipu.
Tyliai tyliai... Turiu dar spėti uždaryti duris, kol tas žvėris neatšuoliavo ir smagiai neprivertė manęs šokti atgal pro langą. Antrą kartą durys užsidarė šuniui prieš pat nosį. Aha... pervėlu bjaurybe. Trinam šitą, šitą ir šitą. Na štai - švaru. Laikas dar vienam akrobatiniam pasirodymui. Jis pažiūrėjo į pravirą langą su kvaila šypsena veide. Taip... tai keistoka diena. Tiksliau vakaras. Bet nesvarbu, 2: 0 mano naudai.

Po tokių nuotykių, atrodo, jau gali būti pasiruošęs viskam. Deja, šį kartą ne. Dabar jam reikės gerokai pasukti galvą ir... nugalėti savo išdidumą. Bliamba... misija neįmanoma. Tai ko laukiam. Šis vakaras mano...

Reikalas tame, kad jam reikėjo ištrinti laišką ir tam jis turėjo prieiti prie jo buvusios merginos namų kompiuterio. Taip, tai nedovanotina klaida, bet kas galėjo žinoti... Jis pažinojo keletą vaikinų, kurie galetų ištrinti tą laišką būdami kitoje pasaulio pusėje. Bet jis negalėjo niekuo pasitikėti. Dabar jis negalėjo nustoti savęs keikti, kad taip ir nesugebėjo normaliai išmokti naudotis kompu. Nors gal jis ir nebuvo tam sutvertas. Įsisavinti tiek informacijos jis nesugebėjo. Neturėjo kantrybės, o gal ir valios nepakako. Jau geriau pakaktų dabar...
Šįkart, laikas ne jo sąjungininkas. Reikia spręsti: i aerouostą ir kuo toliau, arba į aerouostą ir kuo toliau, tik su 50 milijonų dolerių jo banko sąskaitoje. Tačiau pastaruoju atveju jam reikia ištrinti tą laišką, kitaip neilgai teks džiaugtis tais pinigais. Jis tiesiog negalėjo būti tikras, kad tas laiškas ištrintas. Tiksliau, tai žinojo, jautė - tas laiškas sėkmingai gyvuoja inboxe. Ir jie jį tikrai suras. Juk tokia suma. Jiems nepraslįs pro akis niekas.
Velnias, dabar tai bus...

Skambutis į duris. Gerai, laikomės. Šūdas, tu toks išbalęs, ir jau permirkai nuo prakaito, tu dvoki, tavo akyse baimė, pasimetimas. Atsirink mintis. Ai, velniop! Blogiausiu atveju nupilsi juos abu, žinos brudai. Taip, dabar jau geriau. Pasigirdo atrakinamos spynos garsas...
-Ko tau reikia? (prasta pradžia)
-eeeee...
-Na ko? Klausyk dabar aš visiškai nenoriu tavęs matyti. Tiksliau tai išvis nenoriu. Būk tu žmogus ir čia daugiau nesirodyk, gerai?
-Kas atėjo? (štai kitas)
-Nekreipk dėmesio, jis jau išeina. (nebūk tuom tikra) Tai rytoj tau paskambinsiu. Iki. (suprask, nenori, kad anas ką suprastų. Velniai griebtų, ką suprastų?! Durna merga! )
ŠĮKART, DURIS VELNIOP...

Jis neklydo, laiškas nebuvo ištrintas. Išeinant iš laiptinės jau girdėjosi sirenos. Bet pervėlu. Na... kur? Karibai, Bahamai, Maldyvai, Jamaika, Havajai... Ne... Kuba, Kuba bus gerai...