Bo

Veikėjai:

Bo                        - naujasis mesijas
Lu                        - kinietis, kuriam priklauso knygynas
Daktaras Vebsteris - vampyras, kuris gyvena knygyne
Barzdočius            - senukas su knygutėmis
Garibaldis              - žmogus su rankena
Spitrusis Lee          - Lenino šmėkla
Nemunas              - vėliavėlių manijakas
Stribas I                - krišnaistas
Stribas II              - krišnaisto vertėjas


1994 metai, sausio 18 diena, 13:00.

Garibaldis tylus sėdėjo ant šventyklos laiptų. Jis mąstė apie praeitį, apie tai ko niekada nesugrąžins, apie nepastatytus bokštus, nenutiestus tiltus, nepasodintas pušis, jis mąstė. Tolumoje pasigirdo žingsnių aidas. Trumpi garsai vis artėjo ir artėjo. Garibaldis žinojo - tai pas jį. Tuomet skirdamasis kelią per rūko šleifą pasirodė Nemuno siluetas. Jo galvoje buvo viena mintis - kaip prikalbinti šį mokslo ir išminties genijų prisijungti prie tobulai nuspalvinto plano - užkariauti kiniečio Lu knygyną.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:05.

Aptarę visus reikalus Garibaldis ir Nemunas pasuko šventyklos įėjimo link. Arkos tarsi nusilenkę kareiviai jiems rodė kelią. Nemunas buvo itin laimingas, nes Garibaldis sutiko prisijungti prie kovos plano ir netgi pats pasiūlė tam tikrą strategiją, kurios kodinis pavadinimas buvo - "Rankenos Kelias". Niekas, net pats Garibaldis, nežinojo kokia tai strategija, bet jautė, kad tai pergalinga ir kas svarbiausia nenuspėjama strategija.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:10.

Apsilankę šventykloje ir pagarbinę Spitrujį Lee, Garibaldis ir Nemunas pasuko išėjimo link. Jie nusprendė ką darys, kaip veiks ir kaip kovos, prieš nesažiningąjį kinietį Lu.
Kinietis Lu, kaip žinia, buvo nesąžiningas ir labai veiklus kovotojas prieš spynų panaudojimą viešose vietose. Jis buvo labai bailus, todėl visą laiką gyveno knygyne, fantastikos skyriuje, viršutinėje lentynoje, tarp dviejų savo mėgstamiausių knygų: "Sezamo Atsivėrimas" ir "Išmintingasis Nabutabis". Tačiau jis nė nenutuokė ką buvo sugalvoję naujieji pasaulio užkariautojai - Nemunas ir Garibaldis.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:15.

Judėdami link kiniečio Lu knygyno Nemunas ir Garibaldis netyčia pastebėjo du Stribus, kurie bandė sveikų ir nevisiškai sveikų žmonių kantrybę. Kantrybės bandytojai dažnai susilaukdavo smūgių į veido, nugaros ir pilvo sritis, tačiau, kas svarbiausia - jie turėjo viltį. Tai buvo kitokie Stribai, negu visi buvo įpratę matyti ir skaityti pasakose, bei filmuose. Tai buvo - išrinktieji stribai, jų buvo likę tik dvejetas. Šis dvejetas buvo neišskiriamas duetas, tarsi pianinas ir klavišai, tarsi šulinys ir vanduo, tarsi gėlės ir saulė. Trumpai stebėjęs Stribų veikimo taktiką ir strategiją Garibaldis užsirašė viską ant balto popieriaus lapo, kurį nešiojosi šalia rankenos visokiems nenumatyties atvejams. Tuo metu Nemunas skaičiavo Garibaldžio mintis ir įsisukęs į Portugalijos vėliavą gailiai verkė.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:20.

Sekantis dviejų herojų sutiktas personažas buvo Barzdočius. Jis buvo negailestingas ir visą naikinantis šėtono pasekėjas. Visus kaltus ir nekaltus jis talžė savo knygutėmis, savo žodžiais ir savo uodega. Prie jo bijojo prieiti netgi patys mažiausieji ir bailiausieji. Jų juokas Barzdočių labai pykdė ir kas kart išgirdęs vaiko juoką, jis griebdavo vaiką ir versdavo skaityti savo knygutę. Dažniausiai vaikas neatlaikydavo tokios įtampos ir krisdavo be sąmonės - tokie buvo Barzdočiaus veikimo metodai. Visus savo pastebėjimus Garibaldis rašė ant jau pusiau balto popieriaus lapo, o Nemunas tuo metu giedojo valstybinės giesmes ir laukė pagalbos iš aukščiau.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:25.

Ir štai, netikėtai greitai buvo pasiektas kiniečio Lu knygynas. Lyg žinodamas, pastarasis buvo užsibarikadavęs duris, koridorių ir tyliai pasislėpęs savo lentynoje laukė ateinančių Garibaldžio ir Nemuno.
Kad ir kaip būtų keista, Garibaldis ir Nemunas nežinojo jog knygininkas Lu turi labai galingą pagalbininką - tai daktarą Vebsterį. Vampyrų giminės atstovą, daugiau kaip penkių metrų ūgio ir penkis šimtus kilogramų sveriantį monstrą. Žinoma, tokį galiūną įveikti nėra paprasta, tačiau išradingieji Garibaldis ir Nemunas nenusiminė sužinoję šią naujieną iš žmonių piketavusių prie knygyno.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:30.

Surinkę armiją teisuolių, atskalūnų, istorikų, šlavėjų bei restorano tarnautojų Garibaldis ir Nemunas nusprendė veržtis į knygyną. Artėjo pats karščiausias dienos metas ir temperatūra jau buvo pasiekusi net -15. Tokio šilto oro, tokiu metu nesitikėjo turbūt net pats daktaras Vebsteris. Kuris kaip žinodamas dieną prieš buvo nusipirkęs storiausius kailinius, kurie ribojo jo judėjimo laisvę. Tad Nemuno ir Garibaldžio pulkas net neprasidėjus mūšiui įgyjo persvarą prieš piktąjį Lu ir šėtoniškąjį daktarą Vebsterį.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:35.

Po ilgų bandymų įsibrautį į knygyno vidų Nemuno vadovaujamam korpusui pavyko pramušti kartoninę knygyno sieną. Tuomet Garibaldis su savo sukilėlių būriu brovėsi pro stogą. Pirmasis į knygyną pateko Nemunas ir jo akylas žvilgsnis iš karto pastebėjo Fantastinės literatūros skyriaus antroje lentynoje tūnantį daktarą Vebsterį. Pastarasis manė, jog jo niekas nemato ir nežino kur jis randasi, todėl toliau tyliai svaiginosi alkoholiniais gėrimais. Tuo tarpu knygininkas Lu raugė agurkėlius, nes buvo susitaikęs su mintim, jog į vidų vienaip ar kitaip priešininkų pulkai pateks.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:40.

Įsibrovėliai iš karto griebė mokomąją literatūrą ir išsprendė visas užduotis. Tuo negalėjo patikėti įkaušęs daktaras Vebsteris, kuris buvo įsitikinęs, kad išspręsti tas užduotis gali tik pažymėtieji. Jo pyktis neatlėgo net pamačius, kad spręsdami užduotis sukilėlių būriai naudojosi knygų galuose esančiais atsakymais. Taip buvo perpildyta jo kantrybės taurė.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:45.

Daktaras Vebsteris puolė. Puolė mikliai ir labai spitriai, net knygininkas Lu nesugebėjo sureaguoti. Pirmiausia daktaras nukando du laidus, iš kasos pasiėmė tris dešimtis ir vieną centą ir pradėjo mėtyti juos į sukilėlių būrius. Tuo metu stogo pertvaras jau buvo pralaužę Garibaldžio vadovaujamas padalinys. Ir jie tarsi lietaus lašai pradėjo kristi iš dangaus. Buvo tokie mažyčiai palyginus su daktaru Vebsteriu, kad šis net nepajusdavo jei jie ant jo nusileisdavo. O vienas daktaro sviestas centas juos nublokšdavo į šalį taip toli, kad pasiekti Vebsterį jiems tapdavo praktiškai neįmanoma.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:50.

Paskutinis pro stogą nusileido Garibaldis. Tarsi šventasis iš dangaus. Ir įsmuko tiesiai į knygininko Lu lentyną. Nors Lu ir bandė jį vaišinti kątik užraugtais agurkėliais, Garibaldis buvo žiaurus ir nesuvaldomas, jis vienu mostu griebė knygininką Lu ir atliko "rankenos manevrą" po kurio net ir išradingiausieji nesugebėdavo greitai atsigauti.
Kol Garibaldis tvarkėsi su Lu, Nemunas į Islandijos, Italijos, Čekijos, Belgijos ir Mozambiko vėliavas suvyniojo daktarą Vebsterį. Šis būdamas šiek tiek įkaušęs nesuprato kas darosi ir pametęs visus centus, pradėjo giedoti psalmes.

1994 metai, sausio 18 diena, 13:55.

Karo veiksmai nutraukti. Paliaubos paskelbtos abiems pusėms priėmus naudingus susitarimus. Atskiru posėdžiu buvo nutarta, kad knygininkas Lu ir daktaras Vebsteris turės tarnauti visiems knygyno lankytojams, be to, stovėti vitrinoje ir reklamuoti Barzdočiaus knygutes. Taip pat buvo nutarta, kad centai, kuriuos įkaušęs daktaras paėmė iš kasos turės būti grąžinti. Žinoma,  daktaras Vebsteris turės apmokėti visas išlaidas susijusias su šventyklos aplankymu, stogo remontu, bei kartoninių sienų pakeitimu. Tuo tarpu knygininkas Lu turės atsisakyti savo pažiūrų dėl rankenų, bei leisti į savo knygyną užeiti net ir Stribams. Be to, Lu turės pasirašinėti gerbėjams, minimum po dvi dešimtis parašų per dieną.
Nemunas ir Garibaldis pripažįstami kovos didvyriais ir jiems suteikiami Olimpo Trečio Laipsnio ordinai.

1994 metai, sausio 18 diena, 14:00.

Garibaldis tylus sėdėjo ant šventyklos laiptų. Jis mąstė apie praeitį, apie tai ko niekada nesugrąžins, apie nepastatytus bokštus, nenutiestus tiltus, nepasodintas pušis, jis mąstė. Tolumoje pasigirdo žingsnių aidas. Trumpi garsai vis artėjo ir artėjo. Garibaldis žinojo - tai pas jį. Tuomet skirdamasis kelią per rūko šleifą pasirodė Nemuno siluetas. Jo galvoje buvo viena mintis - kaip prikalbinti šį mokslo ir išminties genijų prisijungti prie tobulai nuspalvinto plano - užkariauti naujas teritorijas...

///Not to be continued///