Mažyčiai laimės taškeliai mano rutinoje arba man pasisekė.

- Ko tau iš manęs?
Kitoje palatoje dejavimas nesiliovė, tik moteriškas balsas šaukė vis garsiau. Galiausiai pasigirdo:
- Bent kibirą padėtumėt.
Dzlinkt.
- ATRIŠKIT, ATRIŠKIT maneee, TU, vaikštai ir valai "daržovių" išmatas, padugne, tuoj pat atrišk mane.
Atsikėliau pažiūrėti. Paprastai ligoninėje taip griežtai draudžiama, bet šiandien budėjo teta Gina, kurią gerai per dešimtį metų pažinau. Nutipenusi šaltu koridoriumi iki palatos, iš kurios girdėjosi šauksmai, išvydau bent 30 metų moterį juodais išsiplaiksčiusiais plaukais pririštą prie lovos rudaisiais diržais. Deje, jos akių nesimatė, nes veidas buvo nusuktas į langą. Keista buvo tai, kad palatoje buvo lygiai taip pat šalta kaip ir koridoriuose (išskyrus priimamąjį, į kurį  vienąsyk nuvedė teta Gina) o palata buvo tokia mažytė, kad atrodo ne vienam asmeniui, o pusei. Lova žemutė, kaip invalidams. Čia net radiatoriaus nebuvo. Ginos netoliese nesimatė. Ligonė nutilo ir giliai kvėpavo, jos šnopavimas plėšė mano ausis. Nepaisant to, norėjau pamatyti jos akis (šiame skyriuje atveždavo tokių retai), todėl priėjau arčiau. Moteris sukruvino patalynę nusikandusi liežuvį. O akys buvo tokios raudonos... (Aš pagalvojau, kad ji derina jas prie sukruvintos patalynės, ir kad Gina turės darbo.) Man pagailo jos, nes senai žinojau apie visas kryžkėdes, kurias jai teks ištverti. Priėjau prie lovos ir ėmiau glostyti jai galvą. Ji nejudėjo. Tik verkė. Kai patraukiau ranką, ji ėmė gargaliuoti. Pastačiau kibirą kita puse ir atsisėdau šalia toliau glostyti jai galvą. Taip man patiko. Moteris nustojo verkti ir įsmeigė akis į gabaliuką savo liežuvio. Kvepėjo geležimi ir man baisiausiai šalo basos kojos. Pasigirdo lifto girgždėjimai. Tuoj pat pašokau, apverčiau kibirą atgal. Moteris pradėjo vėl šnopuoti ir gargaliuoti. Ilgiau likti negalėjau, pabučiavau jos plaukus ir nubėgau į savo palatą. Girdėjosi daug žingsnių ir vieni tokie ryžtingi ir stiprūs. Jie turbūt LOR gydytojo, storo šikniaus.
- Pas ūmiuosius. Žinoma. Juk sakiau, iš kart reikėjo vežti ją ten.
- Daktare, ji buvo rami, tik kada pradėjo lyti sunerimo.
- Nebūkite juokinga.
Ligonė neaiškiai bet garsiai, garsiai gargaliavo tą pačią frazę (galbūt ji šaukė net man). Ką šaukė, šitaip aš supratau:
- Kai užkasti norėsit, nekaskit žvyru.
"Baltieji" (daktarai) atsivežė "važiuoklę" ir pro nesibaigiančius kolidorius nuaidėjo ratukų gausmas. Liftas atsivėrė, užsivėrė. Vėl atsivėrė, užsivėrė ir visa ligoninė vėl nuščiuvusi laukė naujo žmogaus.
Aš vis galvojau:
- Man velniškai pasisekė.