Pavasarinis kaštonų medus

Žadintuvas atlapojęs savo metalinę širdį ką tik iščirškė visą savo gyvenimą. Pabudau.... ir geriant pirmą kavos puodelį į galvą cvaktelėjo mintis  jog yra tik du būdai kaip subrandinti ir įgyvendinti savo svajonę... (įnirtingai pamaišiau puodelyje neištirpusį cukrų) ... taigi, - pirmas būdas -  žodžiai. Nulipdai iš jų kietą gniūžtę, o paskui paleidi riedėti laisvuoju riedėjimo būdu. Kitas būdas - klausytis savo nuojautos balso...
      Staiga už nugaros plačiai su trinktelėjimu atsivėrė durys. Krūpteliu ir minčių srautą pertraukia vėjo gūsis ir tavo balsas.
      Šratinukas suvirpa rankoje... Vos spėju prispausti prirašytus lapus, nes skersvėjis pūsteli stipriai ir su įsiūčiu.
      Viena ranka laikau rankraščio lapus, kita bandau pakelti akmeninį stabuką, stovintį ant stalo, tikėdamasi, kad toks svoris tikrai apsaugos mano rašliavą nuo chaoso.
      Net nepakeldama akių klausausi tavęs... Balsas glosto viršugalvį. Mintys išsiblaško ir jeigu jas būčiau galėjusi užfiksuoti, jos būtų skambėjusios maždaug taip...: ”Paryžiaus stogai... pavasarinis kaštonų medus... galvok apie mane ką nori... mus sieja tik kava ir tabako dūmai... Gal puodelį braškių kisieliaus?”...
      O žodžiais tepasakiau: gal kavos?
      Kadangi popieriai ant stalo kūpsojo saugiai prispausti abejingu akmeniniu stabuku, o durys pačios užsidarė iš vidaus, pasimetusi ir neturėdama ką sakyti pasakiau – įsivaizduoji, traukinių punktualumo paklaida Japonijoje - 12 sekundžių, ar gali patikėti?
      .... Siurbtelėjau atvėsusios kavos.
      Tu tik trumpam užbėgai, todėl atsisakei kavos ir kalbėjai be pertraukos. Klausiausi tavęs ir galvojau, kad žodžiai kartais yra kaip muzika, kartais kaip rūkas po kuriuo niekas neslypi... na, o aš, vos tik tu išeisi, bandysiu iš žodžiu nulipdyti savo svajonę.
      Paskubomis man į rankas įbrukai medalioną su švenčiausia mergele... Užuomina, pasakei... Aš žinau, tu pats jį iškalinėjai. Na, ne, pamaniau, nesikabinsiu jo ant kaklo ir nenešiosiu dieną naktį, kaip, matyt, norėtum... Kol kas netikiu jo stebuklingomis galiomis.  Ne, ne  dėl  metalo, o dėl tos užuominos ir dėl tavęs paties...
      Sapnavau keistą sapną. Iš po ledinio ežero paviršiaus į mane žvelgė Dievas... nežinau koks, gal pagoniškas... išsidraikiusiais plaukais, įdėmiom akim. Labai norėjau geriau įsižiūrėti. Net įlūžau ir nirstelėjau į ledinį vandenį...

… Išėjai...

      Tuščia kėdė, stovinti šalia manosios, primena, kad visgi kažko gyvenime dar neradau. Pasimelsiu už tave ir tavo sėkmę. Rožantėlis iš ąžuolo gilių slysta tarp pirštų..., šiek tiek pagoniška mano siela vertina tokius dalykus. Tikiu visais dievais, stebuklais ir lemtimi... Dvi obuolio sėklos ant stalo... akmeninis stabukas...
      Surenku į gniūžtę geidžiamiausius savo žodžius tvirtai juos suspaudžiu ir leidžiu riedėti laisvuoju riedėjimo būdu....
      Įsivaizduoji, traukinių punktualumo paklaida Japonijoje - 12 sekundžių, ar gali tuo patikėti?