Tuštybėje

Aš gyvenu auksinėje
  paklodėje...
  Vynioju siūlus, kurie
  niekad nesibaigia,
  vynioju, nes nemoku
  megzt svajų...
  Esu graži, gražesnė
  už paveikslą, kurį
  nutapo vaikas žingeidus,
  nors mano pirštai,
  įdurti puikiausių
  norų adata,
  pavargę ir šalti...
  Kartkartėmis verkiu,
  bet mano ašaros
  ledinės, o gilios
  akys dvelkia nebūtim.
  Bet gyvenu
  auksinėje paklodej
  ir tyliai tyliai tyliai
  siūluos nugrimztu.