Raudona saulė nusileido

Raudona saulė nusileido skaiščiame horizonte, palikdama rausvas saulėlydžio žaras. Pro juodą pušyną kyla sidabrinis  mėnulis ir sukdamasis slenka į vakarus. Išdykęs vėjelis prabėga nuogų medžių viršūnėmis. Kažkur toli girdisi juokas... Ir vėl viskas pranyksta nakties tolumoje. Pro langą krenta sidabriniai mėnulio spinduliai, apšviesdami mano kambarį. Tyla... Niekas nedrumsčia nakties ramybės, tik aš sėdžiu prie žvakės šviesos, nes negaliu užmigt. Galvoje sukasi milijonai klaustukų. Bandymas išspresti gyvenimo rebusą baigėsi nusivylimu visu pasauliu... Bevertis gyvenimo prasmės ieškojimas. Kai norisi užmigt ir niekad nepabust, nes tik miegodama be sapnų aš galiu nuo visko pasislėpt. Tačiau kam slėptis nuo to ko nėra? Kam slėptis ir bijoti nebūties? Ar gi nebūtų geriau kažko laukti ir tikėti? Jei netikėsi tai kokia prasmė eiti į priekį, jei žinai, kad ten nieko nerasi. Bedugnė į kurią mes liakiam - ypatinga ir baisi. Žmogus krinta ir krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta... Taip aš įsivaizduoju žmones kurie vieną ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka, negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad ta aplinka, negali jies nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti jie prarado viltį surasti...
Tad kol gali miegok, užmerk savo akis, bet ar gali žinoti kada kitą kartą jas atmerksi, kada pabusi ir jei išvis pabusi. Gyvenk kol gali, kol kažkuo tiki, bet niekada tamsai neužmerk akių.