44. Pasaka (Pagrobimas)

44. Pagrobimas

Dar visai nesutemus lovliai ir Mantas jau nusigavo į raganos miegamąjį ir nekantriai laukė pasirodant požemių karalienės Fimfos. Kol raganos nebuvo, Mantas, pasiėmęs į ranką Pinčiaus lazdelę, pasislėpė už storų lango užuolaidų, o nedideli lovliukai kitoje kambario pusėje palindo po spinta.
Pagaliau atsivėrė miegamojo durys ir įėjo per dieną nusiplūkusi valdovė. Atsisėdusi ant paruoštos miegui lovos pailsėjo, paskui pasikvietė tarnaitę ir ta padėjo jai nusirengti. Paskui ją išleido, iš vidaus užsirakino duris, užgesino šviesą, nusimetė paskutinius rūbus.
Tuoj pasigirdo lyg vėjo šniokštimas, lyg bangų mūša pajūryje ir visi keturi neprašytieji kambario svečiai savo akimis pamatė, kaip prietemoje iš raganos pradžioje pasidarė kažkoks apvalus, tarsi koks didžiulis pailgas švytintis balionas, paskui subangavo jo galai, sutraškėjo, sprogo rutulio apvalkalas ir viename gale pradėjo lįsti mažomis galvelėmis užsibaigiantys trys kaklai, o iš kito jo galo išaugo šarvuota ilga uodega. Po to galvos greitai didėjo, kaktoje išaugo aštrūs ilgi ragai, žiomenys subaltavo baltomis ilgomis iltimis. Ragana norėjo miego ir kai galvos žiovaudavo, gerklėse pasimatydavo ugnies kamuoliai, ir kambarys nušvisdavo blankia šviesa, kai slibinas kvėpavo, pro šnerves veržėsi dūmai ir čia pat stebuklingai nyko. Jie nesuuodė jokio kvapo. Slibino akys tamsoje, tarsi kokios elektros lemputės, žėravo žaliais vyzdžiais.
Kai slibinas išsitiesė ant lovos ir pasitaisė migti jo ilga uodega nusitiesė per visą kilimą, o jos galas pasidėjo Mantui ant kojos. Jis iš išgąsčio tik tik nesušuko ir išplėtęs akis, išsigandęs žiūrėjo į ją bijodamas net kvėptelėti. Uodega buvo nusėta kietais ir aštriais kaulų šarvais. Kiek apsiraminęs Mantas pagalvojo: „Jeigu tokia aštri storybė trinktelėtų man per nugarą, užmuštų kaip musę... “ Jis, kad nepabudintų besnūstančios raganos, tyliai tūnojo už užuolaidos, bijojo giliau net atsikvėpti...
Lovliai buvo pasiruošę gelbėti Mantą ir viską stebėjo nejudėdami. Netrukus dvi galvos, patogiai padėtos ant baltos pagalvės, užknarkė, o viena buvo palubėje ant ilgo kaklo ir visą laiką dairėsi po kambarį, klausėsi ar neišgirs kur nors kokio neįprasto krebždesio. Tada Mantas išgirdo, kažkas, atsitrenkęs į šarvus, nukrito slibinui ant nugaros ir tada visi kaklai su grėsmingomis galvomis akimirksniu išsitiesė ir išsižiojo. Jos visos sužiuro į langą, kur buvo pasislėpęs Mantas ir turbūt jau pastebėjo, kad kažkas kūpso už storos užuolaidos. Tuo pat akimirksniu, kaip trys kulkos, pašokę lovliai trenkė į pakeltas galvas ir dvi jų apsvaigusios nukrito atgal į lovą, o trečioji galva, kurion gerai nepataikė Juodukas, stovėjo pakelta, bet buvo nukirsta jos stemplė. Mantas pamatė — paleistas iš gerklės ugnies pliūpsnis degino ne lovlius, o paties slibino galvą. Pasklido po kambarį degančių plaukų ir kepinamos mėsos kvapas. Tuoj pat prie slibino prišoko Mantas su Pinčiaus lazdele ir sumažintą bei susitraukusį jį, tarsi kokį mažytį trigalvį driežiuką, suvyniojo į nedegamą popierių, kietai surišo.
— Kol dar tebėra naktis ir visur ramu, greičiau iš čia nešdinamės... — sukomandavo Mėlynukas.
Ir jie, tais pačiais keliais, kuriais buvo atvykę, be jokio triukšmo ir sumaišties, pasitraukė iš valdovės — raganos rūmų. Kurmis, po viena pažastim pasikišęs nedidelį ryšulėlį ir gerai suspaudęs jį, nėrė į senąjį urvą ir nesustodamas yrėsi pirmyn:
— Dabar mum jau nebebus taip sunku, kaip pirma, jau svarbiausią kelionės užduotį būsime įvykdę, — džiaugėsi jis...
— Jeigu kas, neišsigąsk, pagelbėti prikibsiu ir aš, — užtikrino iš paskos urveliu bėganti žiurkė.