neklausk

Pilnatie...
neklausk, ko pilnas įkvėpimas
ar žvilgsnis nuo iki kažkur...
kur dingo ramios ir spalvotos dienos...
visi keliai kažkur...
O mano širdžiai duok krutėjimo
kelių drebėjimą sujungt
ir glostyt obelų žydėjimu...
ir būti čia...
kažkur...
Ir nepamest to jaudulio
ir nesutikt ironijos
nevykusiai bandau
sugroti harmoniją...
Tačiau kaskart ramiau
žvelgiu į kelio smiltį
į žilą vyšnios obelį
į žiedlapėlių mirtį...
Kokie tikri ir ramūs
darniai ant žemės gula...
Baltai baltai nukloja...
baltai baltai...
man kužda...
Jau nebėra rytojaus
Tačiau širdies neskauda,
nes saulė tykiai šnabdžda
kad švies visiems, kas rauda...
kad sustabdys tekėjimą
ir saulės laidą klony...
kad pažadės ėjimą
kad pažadės svajonę...
Ir siela taupiai džiūgauja
ir mezga amžinybę...
o žiedlapėliai gula
o žiedlapėliai byra...
Ir kvepia visa žemė
gležna jų tvirtybe
ir kvepia žemė pažadu.
Ir kelias amžinybė,
kad saulė šviestų tiems,
kas lauks jos patekėjimo...
kad džiaugsmas
gimtų ten,
kur visur...
tik -ėjimas...