Dievo moterys. Norai būtuoju laiku.

I. Pažinimas. Gimęs nekviestas.

Iš lakaus juodumo stiebiasi švytinčios dulkės, pranašaudamos tiršto vėjo krytį žemėn.
Baugštūs lianų latakai slysta pažeme, krūpteldami nuo kiekvieno garso,
leidžia aštrias šaknis ir girdo jomis dyką smėlį.
Plonėja skaidriabriauniai ledo kristalai, čiuoždami pašiurpusia vandenų oda.
Iš lėto, o kaip iš lėto tirpsta speigas, pajutęs užgimstant šiltą kraują.

Tyla į tylą.
Brėkštanti liaunu siluetu, nusilenkusiu horizontų kraštui.
Tam, kad šis pamatytų, iš kaip aukštai reikėtų kristi. Besvoriam niekeno laike išgirdęs
nebylų kvieslį, jis įsitveria į tinklainės lopšio kraštą ir ima augti.
Pirmieji visuomet užauga pernelyg dideli.
Seklūs vandenys nušnabžda tylų aidą, kurio iš tiesų niekada ir nebuvo.

Neišdrįsta ištart balsu - tai nebuvo kvietimas.
Suklydusieji visuomet užauga per dideli.

Ir tūkstančiai laivų artėja prie dyko kranto. Tolygus vandenų kvėpavimas, kilnojantis valčių pirmagalius. Plūsta arterijomis bespalvis kraujas ir ties šonkaulių rėžiais sustoja.
Vienu laivu per daug. Leista jį išgriebti -
ekstazėmis aš netikiu ir uostų nebeieškau. Nelaiku išlipęs dėkoju už
sapnų karjerus, kažkieno jau sukastus,
neteistojo lieptą, tokį šlapią ir slidų,
prakiurusį vienatvės ryšulį, šonkauliais pabirusį
ir bespalvius laivus, lūžtančius atgal
už horizonto - - -

Juk tai nebuvo kvietimas.
Rojaus žmonės moka vaikščioti atsargiai - kad vienu žingsniu per daug
neperžegnotų aštriabriaunio krašto.
Ilgai kristi tektų.



II. (Susi) pažinimas. Pirmosios delnuose.

Iš tavojo vandens išaugus, kaip žuvis kvėpuoju dar - dūstu nuo šitiekos mirguliuojančių dulkių.
Kreivais atspindžiais man atsišaukia miglos, laivus paklaidinę.
Mazgą tamsių plaukų išleidžiu ir šukuoju tirštu vėju, kurį pati tikėjimu sukūriau.
Aš tikiu rojumi.
Belieka, kad rojus patikėtų manimi.

O tavo lūpų krantuose švartuojasi manieji lytėjimai nekantrūs -
išmatuok pabučiavimais liemenį ir įsimink.
Bet pažinimo svetimo nereikia man,
trumpam, tik trumpam sustoja norai ir
rikiuojasi netaisyklingon eilėn -
arčiau ir tolyn
aplink savo ašį
trim žingsniais per toli -
ir nurieda.

Ir nuriedėdami šiaurines obelis kresteli, pavargusias grakščiai riesti visažinybės vaisius.
Ne mano rankos glosto žalčių strėnas, ne mano plaukai vėjų iškedenti
kviečia tūkstančius laivų į aštrias vandenynų briaunas susipjaustyt.
Miego arterijom supinsiu nemiegančius
vienatvės kontūrus išplausiu
septyniom žvakėm uždegsiu nuslydusius norus
ir vienatvė daugiau niekada nepardavinės dievų praeiviams.

Tai mano rankos gniaužia obelį. Trumpam suskausta.
Tai mano lūpose ištirpsta vandenų tamsumas.
Laivai jau keičia kursą
ir aš niekada nebebūsiu nuskandinta.



III. (Iš) pažinimas. Tylos amžius.

Silpnėjantys nakties stiebai pranašauja tylą.  Ir nebėra kvieslių
iš šiaurės. Spiečiais vėjai skraido, alsavimu tuščiam smėly duobutes kolekcionuodami.
O lūžtantys krantai už horizonto kviečia pasivaikščioti
po kitą pažinimo obuolio pusę - - -