Slankiojantis patamsiais

Aš iš tų, kurie, tarkim, skaito gerą knygą ir nori patys tokią parašyt, arba ten, filmą žiūri, ir nori patys tokį nufilmuot. Bet paprastai aš negaliu nieko tokio padaryt. Daugiausiai ką aš sugebu, jei kalbėti apie knygą, - tai parašyti kokią vieną kitą pastraipą, po to viską ištrinti, ir pradėti be perstojo rašyti tą patį tekstą, kuris buvo knygoj. Na, ta prasme, kaip Kingo "Švytėjime" - all work and no play makes Jack a dull boy. Na, jūs suprantat. Kita vertus, mane visi ir visada vertindavo kaip genijų. Suprantat, jei aš sykį nupiešiu kokį nerealiai gražų paveikslą ir jis visiems labai patinka, palieka didžiulį įspūdį ir panašiai, o kitą sykį aš jau nebegaliu nieko gero nupiešt - nu, gaunasi koks lūnis, ir tiek - tai jau visi tave užsipuola, maždaug, va, nusivažiavai, arba ten, nesistengi ir t. t. Ir kai mokykloj gaunu kokius 7, o visi draugai - 9-10, tai jie būtinai išsityčios, išsijuoks ir niekas nė nepaguos. Nu, ne tai kad nepaguos. Ta prasme, niekas nenutylės, niekas nesusilaikys neišjuokęs. Na, jūs suprantat. Tai va, aną sykį aš įsivėliau į tokį labai nemalonų pokalbį šia tema.
Žodžiu, atėjau aš pas savo draugą Matą į namus. Jo nebuvo, tai teko laukti. Na, o kol laukiau ir įsivėliau į tą pokalbį. Žodžiu, to Mato tėvai buvo blogos nuotaikos - šiaip tai jie visai mieli, aš nieko nesakau, bet tąsyk jie buvo labai pavargę ar dar kažkas - ir pradėjo ant manęs "statines verst". Prasidėjo viskas taip - Mato mama:
- Na, tai ką šiandien gavai mokykloj, Tomai? - matot, ji net klausia ne "kaip sekėsi mokykloj", o "ką gavai".
- Oi, neklauskit. Vokiečių kontras - 8, chemija - 6, net iš savo mėgstamos matematikos, ir tai tik 7 gavau, - mėgstamoji matematika. Nusišaut galima. O ką aš dar galiu pasakyti jiems!
- Tai ką, vėl tingėjai pasikartot? Laiko neužtenka?
- Ponia Jakeliene, na, nepradėkit. Aš viso šito (mėšlo) prisiklausau nuo tėvų kas kartą, kai gaunu panašius pažymius. O kur dar klasiokai. Netgi mokytojai, ir tie akmenim apmėto!
- Ne, aš tiesiog nesuprantu. Tu gi toks gabus! Ir muzikantas, ir poetas, ir rašytojas, ir dailininkas! Tau kad gauti 10, ir užsitikrinti šviesią ateitį tereikia praversti vieną sykį prieš miegą knygą. Tu supranti? Su tavo protu, tereikia vieną kartą praversti vadovėlį, ir pažymys jau kišenėj. Vietoj to tu eini, atvirai kalbant, gert. Taip, taip, Tomai, aš viską žinau.
- Ponia Jakeliene...
- Ne, Tomai, aš tau nieko nesakau bet... Tu supranti, tu... Tu griauni sau gyvenimą. Tavo tėvai - kokie žmonės! Jie tiesiog maudosi piniguose, supranti? Ir be to nekelia savęs aukščiau kitų. Jei tau reikia pinigų, jie būtinai paskolins. Žinai, iš kur jie turi pinigų? Nes jie dirba. Jie dirba gerą darbą. O kaip taip atsitiko? O taip, kad jie dieną naktį tik ir darė kad mokėsi.
Lyg aš dabar imsiu ir mokysiuos dieną naktį. Mano mėgstamiausias rašytojas - Pifagoras. Jo...
- Supranti, jie statė savo ateitį. Jie statė savo ateitį, o tu vietoj to geri, rūkai, supranti? Tu kur laiką leidi? Tavo tėvai tau perka drabužius, knygas, viską, kad tu galėtum laisvai galvoti apie ateitį. Tik apie ateitį.
Taip, taip. Turiu aš visą lentyną tų knygų. Ką ten lentyną - visas kambarys užverstas tom knygom, kurių viena kita gal ir verta dėmesio, ir tai ne dėl įdomumo, o būtent tam, kad tą sumautą ateitį statyt.
- Tu slankioji patamsiais, tu naktimis nemiegi. Iš vis, ne tai kad namie nemiegi - tai dar galima atleist, tu iš vis nemiegi. Tavo paakiai juodi, tu suvoki? Tu maža to, kad nemiegi, nesimokai, tu tėvų pinigus išleidi kompiuteriniams žaidimams! Tu suvoki, kokie pinigai į tą reikalą išeina? Tu per mėnesį po kelis šimtus litų savo (ji norėjo nusikeikt arba bent jau "sumautų" pasakyt, bet susilaikė) kompams išleidi. Tu iš vis, pagalvojai, su kuo tu draugausi? Tu gi chuliganas tapsi. Alkoholikas ir chuliganas. Tokius kaip tu vėliau kalėjimuose lankys. Tu slankioji patamsiais, vietoj to, kad MOKYTUMEISI, tavo gi paties labui, kad ateity GYVENT GALĖTUM. Tu supranti tai?
Slankioju patamsiais. Cha cha! Žodžiu, nevarginsiu aš čia jūsų. Pokalbio esmę supratot. Beje, dar buvo smagus epizodas, kai grįžo Matas, ir tarpdury išgirdo, ką aiškino man jo motina. Sustingo, žinot, burną išžiojo, žiūri į mane, maždaug, nu jo... Tai pereisiu iškart prie to, ką aš atsakiau Mato motinai. Ogi, nieko. Nutylėjau ir išėjau. Ne, aš aišku turėjau ką atsakyt, bet nedrįsau. Ir paprastai mano atsakymai panašiose situacijose būna bereikšmiai. Suprantat, aš nesu iš tokių, kokius minėjo Mato mama. Aš nesu nei alkoholikas, nei dar kas. Tiesiog, suprantat... Na, jūs skaitėt "Rugiuose prie bedugnės"? Na, apie berniuką, Holdeną? Žodžiu, aš irgi panašus. Mane vemti verčia visa šita... masė... na, kaip čia dabar pasakius. Žodžiu, visi mane supantys žmonės, vat visi. Na, jau taip mane užknisa!
Žinot, kai per kokios literatūros pamokas iš tavęs reikalauja, kad paskaityčiau, ką parašiau tokiomis temomis, kaip, na, kad ir, švelniai tariant, mėgstamiausias literatūrinis herojus, tai aš, kaip jie tikisi, aiškinsiu trisdešimčiai idiotų, kas toks, kad ir tas pats Holdenas Kolfildas, ir kodėl jis man patinka. Šūdą! Suprantat, vat aš žiūriu, tarkim, švelniai tariant, ne kokį ten Emo klipą per MTV, bet kad ir kokio Nesquik (ar kaip ten rašosi) reiklamą, ir ten, žinot, vaikai kokį dešimtį šunų išeina pavedžiot tik tam, kad gauti sumauto Neskviko dubenį. Lyg visi realūs vaikai kieme kur, susirenka smėlio dėžėj ir aptarinėja, kas šiandien daugiau dribsnių gavo, o jei kas valgė ne Neskvik, tai jį sumuša, ar dar ką, ar ten, jei žmogus negavo Neskvik, tai jo nuotaika visai dienai būna sugadinta. Žinot, aš to Neskvik, kad ir koks legendinis jis bebūtų, per visą savo trumpą sumautą gyvenimą, NĖ KARTO nesu ragavęs. Ką aš noriu pasakyt, suprantat, aš slankioju patamsiais ne dėl to, kad surasti vietos, kur prisidegt "cizą" galima būtų, noriu, o dėl to, kad man liūdna, kad man vieniša. Man nėr su kuo kalbėtis, suprantat. Gitara, pieštukas, rašiklis - tai ne man. Ne tai mano draugai. Mokykla - ne mano draugas. Aš, suprantat, vat, jei man ateity užduotų klausimą: "Ar norėtumėt grįžti į mokyklą" ar panašiai, aš ne taip, kaip kiti, maždaug "O taip, ten prabėgo geriausi mano gyvenimo metai" atsakyčiau, o "Taip, bet tik kaip į pastatą, kur aš praleidau dvylika savo gyvenimo metų". Suprantat, aš su gamta bendrauju. Su tamsa, su sienom. Štai ką man reiškia slankioti patamsiais.