Kada nors...

Galėjau gauti viską iš tavęs:
Mėnulio plunksnom kimštas pagalves,
Deivių ašarų perpildytas taures,
Vaivorykštes drėgnas nuo rytmečio rasos.

Galėjau. Viską aš galėjau.
Tu būtum ėjęs keliais iš paskos,
Nėręs nuo skardžio į giliausią dugną...
Bet man to nereikėjo. Aš troškau tik ramybės ir tylos.

Ramiai gyvent,
Ramiai miegot,
Ramiai sapnuot ir nebijot.
Bet šito tu man duoti negalėjai.

Todėl aš išėjau.
Tenai kur siaučia vęjai.
Kur nieks nemiega ir ne nesuteikia vilties,
Ramiai miegot ramybėje paskendus...

Gal kada nors...
Labanakt...