Kaip Dievas ir ežiukas sumanė artoją nubausti

Ežiukas buvo tvirtas
Jis nieko nebijojo:
Nei traukinių, nei žaibo,
Nei piktojo artojo.


Stačiai iškėlęs galvą laikė
Ir spygliukus į viršų purtė,
Lyg koks tankistas buvo -
Taboką kramtė ir dūmojo.


Nepagalvokit nieko blogo,
Kvailiu jis nesidėjo -
Su Dievu sandorį supaišęs buvo,
Jam Viešpats pažadėjo:


Kai pas mane "natūraliai" atkaksi,
Atgimsi kaip žmona artojo.
Tada Ir atsiteisti su kaupu galėsi
Už tai kad šeimą vagomis užklojo.

[tavo]