Pavasaris. Sniego motina:

Mane leidžiantys paliesti uosiai
Dingo lietaus lytėjime,
Prieblandos guolyje,
Ir aš likau beginklė,
Nuoga perekšlė.

Skylėtos mano gyslos
Nelaikė kraujo,
Jis su kiekvienu vėjo žvilgsniu
Leidos.
Nes traukė žemė, šaukė.

Tylėti privertė alėjos,
Nudriekusios paskui
Praeitą taką,
Ir tik iš kvapo aš žinojau, kad jos seka.

Aš tik tapau tapyba Dievo rankose,
O gal išlietuose dažuose jūroje, o
gal Jūratės rūmų grindyse įamžinta?
- - - - - - - - - - - - - -




…Vis vien ištirpusi
Vis vien pažeminta…