Paskendęs

Šiuo metu šalta. Geriu degtinę. Gurkšnį po gurkšnio. Bet nepasidaro lengviau. Skausmas taip greitai neskęsta. Keista. Laivai skęsta greitai. Net tokie kaip Titanikas. Skęsta lengvai. Bet štai skausmas tarsi juodas beprotis žvėris laikosi įsikibęs skrandžio sienelių ir nesileidžia nuskalaujamas žemyn į žarnas, kur išsiskaidytų ir išeitų lauk. Nors trumpam. Bet šįkart jis nepasiduoda. Seniau pavykdavo lengvai, bet matyt skausmas mutuoja kaip virusas. Prisitaiko prie vaistų. Bet aš jį nugalėsiu. Privalau. Nors ir šalta. Nors ir žiema. Nors esu basas. Nors ir mirštu… geriau mirti lengvai. Be skausmo. Plaukiojant degtine atsiduodančių sapnų jūroje. Taip geriau. Lengviau
Šalta realybė šaltesnė už asfaltą po mano kojomis. Bet tuoj pradės šilti. Kaip mergaitei su degtukais. Aš tuoj pamatysiu krosnį. Tuoj. Kaip dvokiančiai mergaitei su šlapiais degtukais. Tuoj. XXI amžiaus realybėje. Tuoj. Sušiktą Kalėdų naktį. Tuoj. Ir nieko čia švento. Nieko gražaus. Jokio kankinio dvasiškumo. Nieko. Tik butelis priešais mane ir skystis garmantis mano skrandin ir deginantis mano gerklę. Tuoj. Tuoj pamatysiu mikrobangų krosnelę. Tuoj. Sulysiu ir išsitaškysiu į visas puses. Tuoj. Ir rytoj žmonės abejingais veidais eis pro šią vietą ir tik sekundę paskyrę pasišlykštėjimui nukeliaus toliau. Ir rytoj žiurkės ir benamės katės ės nevisiškai užšalusius mano vidurius su dar juntamu degtinės dvoku. Ir rytoj koks apskretęs  gatvės šlavėjas nusispjaus ant mano smegenų likučių ir iškvies ką nors surinkti “Tos mėšlo krūvos”. Rytoj. Bet taip geriau. Geriau rytoj. Visai tuoj…