No Future 4

KETVIRTADIENIS, RUGSĖJO 4.

Šiandien turi būti nuostabi diena. Smagiai pašoku iš lovos, įsijungiu radiją.. Kaip tik groja „Troublemakers“, apie kuriuos kalbėjom vakar su Irka. Dainuoja „What‘s it like to be a freak?“, ar kažką tokio. Nerealus gabalas. Vežantis ritmas. Tiesiog norisi lakstyti po kambarį nuo vieno galo ligi kito, tačiau aš susilaikau – taupau jėgas, jų man prireiks mokykloje. Daina, deja, greit baigiasi. Aš nusitveriu du tuščius plastmasinius butelius ir imu barš kinti ritmą į stalą, visa gerkle traukdamas: „What‘s it like to be a freak?“, kol mama įkiša galvą pro duris.
-        Gal baigsi triukšmauti? – ji vos nepameta cigaretės iš dantų.
Štai kokia dienos pradžia. „Gal baigsi triukšmauti?“ vietoj „Labas rytas“ be cigaretės. Taip, cigaretės. Problema ne vien tame, kad negaliu jų pakęsti. Ji nėščia jau devintą mėnesį, buvau pamiršęs apie tai parašyti. Tad jeigu ji negalvoja apie save, tegul bent susimąsto apie vaikelį, kuris gims.
Tačiau mano nuotaikos niekas nesugeba sugadinti. Atlieku visus kasdienius ritualus: nusiprausiu, apsirengiu, papusryčiauju. Šiandien pirmas kartas, kai aš džiaugiuosi, eidamas į mokyklą. Polaroidas saugiai guli mano kuprinėje. Per plačias kelnes beveik nesimato, kokios mano kojos. Apsmukęs džemperis su viską pasakančiu užrašu NO FUTURE irgi paslepia kai kuriuos mano trūkumus. Vos uždaręs paskui save buto duris, išsitraukiu fotoaparatą ir pasikabinu jį ant kaklo. Šiandien viskas bus kitaip.



Mokyklos koridoriuje susitinku Klybą. Ji sučiulba:
-    Labas, Toni, kaip tik rengiausi su tavimi pasikalbėti.
Ji nuima man kuprinę, pakilnoja ją rankoje.
-    Per sunki, - sako.
Šneka kažką apie tai, kad vakar kalbėjosi su mano tėvais ir jie informavo ją, jog aš galiu nešti tris kilogramus kuprinėje arba pusantro kilogramo rankoje, ne daugiau. Dėl savo ligos. Per didelis svoris atseit galįs pakenkti mano sąnariams ar dar kažkam. Todėl ji man leidžianti palikti vadovėlius namie, mokykloje aš gausiąs kitus. Taigi aš turėsiąs nešiotis tik sąsiuvinius.
-    Gerai, - burbteliu aš, lipdamas laiptais aukštyn.
Auklėtoja atrodo norinti dar su manim pašnekėti, tačiau man reikia skubėti į klasę pas drauges.



O jos manęs jau laukia. Sutinka mane džiaugsmingais šūksniais. Kiti klasiokai nepatenkinti, kad dėl manęs kilo toks triukšmas. Rudis užbliauna:
-  Ei, žmonės! Cirkas atvažiavo! Skubėkit visi! Išsigimėlių šou prasideda!
Klasiokai mano, kad tai tikrai juokinga, jog aš iš cirko. Šaiposi kartu su Rudžiu. Bet dabar man jau tas pats, nes aš nebe vienas.
-    Už cirką reikia mokėti pinigus! – pareiškia Erna.
Danga priduria:
-  Tikrai! Kur jūsų babkės? Klokit viską, ką turit, ant stalo! Nėra pinigų? Vadinasi, nebus ir cirko!
      Visi užsičiaupia. Nebeturi ką pasakyti. Rudis dar burbteli:
-    Išsigimėlių šou.
-    Už išsigimėlių šou irgi reikia mokėti. Tik daug brangiau, - išdidžiai paaiškinu jam. Jaučiuosi nuostabiai, kaip nugalėtojas, įveikęs savo priešininkus. Jie visi tokie juokingi. Vienintelis dalykas, kurį jie sugeba – tai tyčiotis iš manęs, bet nieko daugiau. Nereikia bijoti žmonių, kurie nieko nesugeba.
-  Gerai čia juos nusodinot, - pagiria Irka.
Merginos susidomi mano polaroidu. Apžiūrinėja jį atsargiai.
-  Kam jis tau? – klausia Erna.
-  Kad galėčiau fotografuoti, - paaiškinu.
Draugės juokiasi iš mano atsakymo. Aš jas nufotografuoju. Išimu nuotrauką, palaukiu, kol išryškės, ir duodu joms.
-  Jis visada su manim, - priduriu.
-  Supratau, čia kaip kokia tavo įvaizdžio detalė, ar ne? – spėja Irka. – Kuo ypatingas Tonis Balakas? Jis visur tamposi fotoaparatą. Pataikiau?
-    Kaip pirštu į akį.
Džiaugiuosi, jog mergiotės nelaiko manęs trenktu. Turbūt tiems, kurie apsikarstę grandinėmis, fotoaparatas atrodo visai normalus dalykas.



Klasėje stovi įjungtas radijo aparatas. Iš jo sklinda muzika, kuri man iki šiol nerūpėjo. Tačiau dabar išgirstu tuos nuostabius gitarų akordus ir pašoku iš vietos.
-  „Troublemakers“! – šūktelim mes kartu su Irka.
Dainuojam visu balsu „What‘s it like to be a freak? What‘s it like to be a freak? Yeah, it‘s cool!“ Klasiokai žiūri į mus taip, lyg būtume pamišėliai. Tai tęsiasi tol, kol ateina storulė istorijos mokytoja ir išjungia radiją.
Vietoj muzikos ji ima dėstyti naują temą tokiu nuobodžiu balsu, kad mane net miegas suima. Aišku, mes su draugėm neturime nė menkiausio noro jos klausytis. Irka išsitraukia iš kuprinės žurnalą.
- O! Naujas „Bravo“! – Erna pagriebia žurnalą jai iš rankų. Varto jį, tada kažkodėl pradeda žvengti. Mums irgi rūpi sužinoti, kas ten taip juokinga.
-  Kaip vadinasi ta grupė, kuri jums taip patinka? – klausia ji prunkšdama. – „Troublemakers“? Štai čia apie juos parašyta!
Erna ištiesia žurnalą atgal Irkai, didžiausiai „Troublemakers“ fanei. Kadangi sėdžiu su ja, mes susiglaudžiam ir imam skaityti.
Nuotraukoje šalia straipsnio – keturi vaikinai, atrodantys maždaug kaip mano draugai iš klubo. Jų plaukai ryškiai dažyti, kai kurie turi skiauteres. Apsirengę kaip pankai, su spygliuotais antkakliais bei apyrankėmis. Perskaitau straipsnio pradžią: „What‘s it like to be a freak? Geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti vaikinai iš ‚Troublemakers‘. Ši grupė visą pasaulį apstulbino ne tik nuostabia daina, bet ir savo išvaizda: nė vieno iš grupės narių ūgis neviršija 1,30 m“. Toliau rašoma apie kiekvieną grupės narį atskirai. Jie dar visai jauni – 18-21 metų, kai kurie dar net nebaigę mokyklos. Aš susidomėjęs skaitau.
-  Man jie vis tiek patinka, kad ir kaip atrodytų, - pareiškia Irka. – Tik mažvaikės dievina muzikantus vien dėl jų išvaizdos.
Aš dar labiau susižaviu „Troublemakers“ būtent dėl to.
-    Šaunūs vaikinai, - sakau.
-    Aišku, - pritaria Danga.
Irka kiša jai „Bravo“.
-    Imk, paskaityk, šie vaikinai kaip tik tau.
Noriu paklausti, ką reiškia tie jos žodžiai, bet mokytoja liepia mums užsičiaupti.