Pragaišties rojaus akimirka

Mano visos gyvenimo dienos - kaip ir pats gyvenimas:
neįprastai įprastos:  tarsi niekur, su niekuo ir už nieko neužstringantis miego-valgymo-dulkinimosi ciklas...
neįprastai beaistrės: ir kiekvieną dieną mechaniškais, iki skausmo pažįstamais judesiais atkartoji vakar dieną. Užvakar dieną. Rytojaus dieną...
Ir tokios apgaulingai ramios. Šioje šalyje. Šiame mieste. Šiame name....
Tačiau apgaulinga ramybė vis vien kada nors baigiasi. Toks baigties dėsnis. Ateina diena, kai sienose akivarai, maurais apaugę, atsiveria, apnuogindami kitą realybę...
Kaip tai vieną banaliai rūškaną rudens dieną nuėjau pas kaimynus pasiskolint druskos. Žiupsnelio. Gavau. Didelį ir aštrų peilį tiesiai į širdį. Taip ir likau tysoti ant slidžių grindu šalia prieš nosį  užtrenktų masyvių ažuolinių durų. Pusnuogis ir visiškai negyvas. Tarsi niekam nereikalingas daiktas...