Uj kokis išėjimas... Nesvarbu...

Pro šalį plaukia žmonės,
Jų veidai, detalės rūbų...
Veidrodžiuose – kreivi atspindžiai
Ir nesuprasi – rūksta jie ar rūko...

Bežadė saulė juda dangumi
Padegdama mėnulio plaukus.
Pabers kometos uodeguotos
Miltuotus miltus baltus.

Ir leisis žemėn snaigės.
O žmonės plaus ir plauks.
Rūkydami ar rūkdami – nė velnias pats nežino.
Koks skirtumas – visi netilps jie gi vienan vežiman.

Bet kam vežimas jiems?
Jie plaukia, ne važiuoja.
Geriau jau gesintuvas iš kur nors.
Ir nesvarbu ar rūko jie, ar rūksta...

Pakrantėj akmenys – beveik kaip žmonės.
Vežimo jiems nereikia –  atplaukė jau.
Ir gesintuvo nereikia – jūra užgesino.
Ir nesvarbu ar rūkė jie ar rūko...