* * *

skradžiai palikti popieriaus lapai,
apleistos skiautės veltui laukiančios sugrįžti...
archetipus taupydamas ateičiai
peizažu eisiu žmogumi, palengva
kaip įprasta kaimo kontekstui,
neskaičiuodas metrų,
nesmerksiu dangaus, abejojančio lyti
esi tik dulkė ant šios žemės parketo,
pasveikinsiu gentainį sutikęs
tolimo krašto paveiksle,
kelio kreivėje
žmogumi eidamas
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
didysis mano Inkvizitoriau,
tarp visų istorijų ir mitų
kur mano legenda, stokojanti
liaudies dainų, šokių ir hitų?
ir tie keli sapnų fragmentai
kadaise sudarę prasmę, kur vaiko
imitacijos susipynę su faktais
sakyk, didysis mano Inkvizitoriau.
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
tuščias bokalas gėdijasi ryto.
teliko dar vienas
švytintis lapo formatas
su tekstu ir iliustracijomis.
sulyg paskutiniu atodūsiu
portalų kanaluose nesu
pėstininkas stojęs ginti karaliaus -
tik pašto karvelis nešiojantis
skaitmeninį raštą.
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
šešiastygė gitara garsiakalbiuose verkia
man šypsosi čigonės
dvitaškis ir skliaustai -
tolsta, tolsta
taboras į kitą saitą...

tada aš abejoju
žeme prisiekusia tylėti
ir skiautėmis...