Charlie! Charlie!

Mūsų namo kiauras stogas. Per tą stogą prilyja į palėpę, o iš palėpės vanduo sunkias per lubas ir kapsi ant dryžuoto kilimo. Po tom lubom pastačiau kibirą ir mes abu gėrėm arbatą. Cinkuotas kibiras – “cink” “cink” lašai į dugną. Cinkuotas – Charlie India November Kilo Uniform Oscar Tango Alfa Sierra…  Charlie!

Charlie Charlie, manęs niekas neklauso – išklausyk! Aš ir Charlie geriam arbatą. Charlie žiūri į mane “cink cink” ir klauso...

Charlie, Charlie nebegaliu, niekam to nereikia, aš parašiau žodį, bet jo nebuvo bendrinėje kalboje ir nieks jo nesuprato. Jei jo nesuprato, tai aš kalta, ar tie, kurie skaitė? Gerai ar blogai, kad niekas nesuvokia mano raštų? Juk jie gali būti per sudėtingi, per geri, jog suprastų, o gali būti ir visiškas niekalas...  tai kaip save įvertint, kaip žinoti?

Vakar rašytojas parašė knygą, rytoj ji atsidurs “labiausiai perkamų” lentynoje. Niekas taip ir nesupras, ar taip yra todėl, kad jis velniškai nuostabus, ar todėl, kad turi velniškai nuostabų  vadybininką... Ir štai, toji  knyga patinka beveik visiem. Kodėl? Kokia toji “masėm” pritaikymo paslaptis. (Čia dauguma žmonių tūrėtų įsižeisti - “Mes ne masės! ” šaukia jie taip garsiai, kad galiausiai trūksta mano ausų būgneliai. Tam tikromis aplinkybėmis pati taip burnoju, nors be abejo save suvokiu kaip unikalų individą. Kiekvienas suvokiame, kas mastome (juk būna tokių, kurie nemasto).) Popsas irgi patinka masėms, ir visada guli “labiausiai perkamų” lentynoje. O rytoj visi pamiršta... Galbūt!

Tai kaip parašyti kažką tokio, kas turėtų galimybę būti toks nemirtingas, kaip Viljamas Šekspyras? Juk Šekspyro pjesės kažkada buvo vaidinamos purviname “Globe Theatre”. Dar mokykloje girdėjau sakant, jog ten buvo baisiai nešvaru.

Rašyti tam, kad skaitytų. Parduodamas menas, menas už pinigus, menas pinigams. Tobulos mintys tobuliems žmonėms, tobuliems “homo economicus”! Aš nebegaliu. Jaučiu, kaip šiltas, drėgnas oras spaudžia galvą, akyse raibuliuoja pilkšvos ir gelsvos dėmės. Ausyse spengia fleitos SI. Noriu krapštyti ausis.

“Ekspresijos, madmozele, ekspresijos! ” rėkia Charlie, persipildęs rusvo vandens. Kantrybės, kantrybės Charlie. “Aš jaučiu, kad ji tavo viduje, jaučiu tavo norą, tavo aistrą išsilieti! ” Nurimk, nurimk Charlie, drastiškai aš negaliu, galų gale perskaitys mama, brolis, tėvas... “Aha – stabdis! ” O gal mano viduje nieko nėra, gal ten tuščia?.. Vakar vakarą su savo drauge sujaudinom tą patį vyrą. Bučiavom jo lūpas, ausis ir jei ne tam tikra aplinka, galbūt, būtume nuėję daug toliau! “Tavo seksualiniai nukrypimai manęs nejaudina. ” Tam tikri aspektai neleidžia išsiplėtoti, be to turinys ne visad gali būti toks įdomus, kaip užslėpta pikantiška intriga. Skaitydamas knygą nori būti lengvai kutenamas ir pasiduoti ieškojimams, o ne jaustis prievartaujamas, banaliai kaip kekšės pornografiniame filme. “Ekspresijos, ekspresijos! ” Nutilk, Charlie, ir taip aplink per daug gašlumo. Subtilumo. Subtilumo... Charlie ėmė gintis, jog apie gašlumą nė nebuvo pagalvojęs.

Charlie, Charlie, kas yra idealus kūrinys? Nuoširdumas – kvailumas, jausmingumas – banalumas. Ironija, cinizmas ir sarkazmai puikiai tinka prie “homo economicus” veido, bet jo jau per daug mūsų aplinkoje. Kur rasti tą aukso vidurį, kurio gal ir nesugebėjo niekas apčiuopti? Vakar parašiau du sakinius, kurie pasirodė kažkur matyti, kaip ir mano gyvenimas. Kažkur matytas. Likimas matytas. Aš kaip Antanas Garšva. “Pelėsis tu, o ne Garšva, sėsk ir rašyk! ” Negaliu, nežinau ką... “Sėsk prie šito savo kompiuterio ir rašyk! Rašyk pasakiau! Nežliumbk! ” Eik sau, atstok! Užsičiaupk, nes išmesiu pro langą, tu prakiursi, susilamdysi ir liksi invalidas prakeiktas! “Rašyk, rašyk, rašyk! ” Jis vis šaukė ir šaukė ant manęs, keletą žodžių, pora sakinių, niekam tikusių. Rašyk, rašyk. Charlie persipildė rusvo vandens ir aš jį išpyliau į klozetą, o patį pastačiau sandėliuke. Rašyk, rašyk...

Mūsų namo kiauras stogas! Per tą stogą prilyja į palėpę, o iš palėpės vanduo sunkiasi per lubas tiesiai ant mano galvos, o aš geriu arbatą, žaisdama kompiuterinius žaidimus...