Atsigręžimai

Kai junti praeities
esinių bylojimą,
Pasiekiantį tave
per laiką,
per nuotolį,
per aklumą –
savasties netobulumo
įtikėjimą,
Kai junti gruoblėtus
jų pirštus,
glostančius tavo nugarą –
priverčiančius suklusti,
permatuojant užskubėtas
perspektyvas
Kitų padalomis
ir atrandant
etalono bevertiškumą,
Susirenki save –
iš vakarykščios kavos tirščių,
iš menamo paveikslo
nukritusių aguonų žiedlapių,
iš tikėjimo Kažkuo,
palikto senolės maldaknygėj.
Rodos atsigręžtum dabar
atgal į priekį, su pasisavintu
(ne savo, svetimu,
ir tuom tik dar vertingesniu)
žinojimu,
Bet vėl nedrįsi sudabartint
laiko ištarų.

Anapolis, 2002 rugsėjis