SA 3055XL

                                                                              IRVIDAS ČESAITIS

                    SA 3055XL

- Velda, Tu mane girdi?
- Taip, Robertai.
- Ko Tu tyli?
- Aš netyliu…
- Velda?!
- Ką, Robertai?
- Aš myliu Tave!
- Nekalbėk taip, Robertai, žmonės negali mylėti nematydami savo partnerio.
- Ką Tu žinai apie mus, Velda, ką Tu žinai apie žmones, ką žinai apie meilę?!
- Robertai, mielasis, pagalvoki – juk tu mane įsivaizduoji kaip pačią gražiausią Žemės moterį, ar ne taip? Bet gal aš visai netokia, gal aš visai nepanaši į jokią moterį, gal aš teesu tas balsas, kurį tu girdi vakarais, gal aš teesu tik vėjalis, prašlamantis kiekvieną vakarą pro tavo namo langą, o gal aš tik gėlė pamerkta į vazą ant tavo stalo…
- Nekalbėk taip, Velda, nes Tu varai mane iš proto. Ak, kodėl man taip gera kalbėti su Tavimi, kodėl aš užmirštu visas savo nelaimes, nesėkmes? Velda, aš esu labai nelaimingas. Šiame pasaulyje be Tavęs aš nieko neturiu. Tik Tu kas vakarą sušildai mane savo kalbomis, ir Tavo mintys skaidrios kaip upelio vanduo, o jausmai – šilti kaip pavasario saulė. Velda, Tu tirpdai ledą many, ir aš pamirštu, kad visi supantys mane žmonės tėra užsidariusios savyje šaltos būtybės, kurios niekad man nenusišypsos, nepaguos, neišties pagalbos rankos. Niekas manęs nemyli. Aš esu svetimas savo pasauliui, Velda, kaip ir Tu. Todėl aš begalo laimingas esu, kad girdžiu Tavo balsą kas kartą , ir man visai nesvarbu, jog aš visiškai Tavęs nematau. Man to visiškai pakanka…Nors ką aš kalbu! Aš labai norėčiau Tave pamatyti, Velda, ir aš labai norėčiau būti su Tavimi kartu ten kur Tu esi, nes aš Tave labai myliu – myliu iš visos širdies…
- O Robertai pasigailėk manęs. Viso!!!
- Velda! Palauk dar, nepradink! Man Tavęs labai reikia! Velda, aš Tave myliu!!! Velda!!! Ji pradingo, pradingo ir vėl. Ir vėl kaip visada Ji pasirodė trumpam – teišgirdau Jos balsą, ir tik valandžiukei – ir vėl išnyko. Kas su manim darosi, kodėl Ji man tokia brangi? O juk aš nežinau, nei kas Ji tokia, nei iš kur. Velda, Tu esi vienintelė man artima būtybė, Tu esi vienintelė. Aš Tavęs labai pasiilgstu. Man Tavęs begalo trūksta… Tai prasidėjo jau seniai – aš jau nebepamenu prieš kiek laiko. Atsimenu, mirė kažkas man labai brangus, buvo begalo skaudu ir bloga. Aš pasijutau labai vienišas ir niekam nereikalingas. Kaip buvo sunku likti vienišam - vienam tarp keturių sienų, vienam tarp svetimų žmonių – visiškai vienišam, kai net gyventi pasidarė nebemiela. Visi aplinkui užsiėmę savo reikalais, kažkur skuba, kažką daro, niekada neprieis, neatjaus, o tu, netekęs artimo, taip trokšti, kad tave kažkas palaikytų, paguostų, padėtų išgyventi savo sužeistos širdies skausmą…Taip, aš netekau kažko begalo artimo, o su juo netekau ir viso savęs. Vienintelė išeitis beliko tada tik MIRTIS. Aš troškau nusižudyti, taip – aš troškau mirti. Kaip tai lengva – po mirties tu išsilaisvini iš visko, po mirties tu nebejauti nei skausmo, nei kančios, nei nei jokio kartėlio ar sąžinės graužimo, kad galbūt viskas atsitiko dėl tavo kaltės, ir jei ne tu, gal viskas būtų buvę kitaip. MIRTIS – koks gražus žodis. MIRTI – viena kas man tada buvo likę…Ir aš tai pabandžiau padaryti, aš pabandžiau. Tik man sutrukdė Tie…Nezinau kas jie tokie - gal velniai, o gal kokie prakeikti angelai…Bet tai nesvarbu. Tiek, kad nuo tada aš negaliu pajudinti nei kojų, nei rankų, ir aš negaliu matyti. Aš guliu lovoje ir negaliu pasijudinti. Kai tai atsitiko tada, aš prakeikiau tuos kurie, išplėšę iš mirties nagų, paliko mane gyventi. Juk viena kas man beliko, tai gulėti ir mąstyti, mąstyti, mąstyti.
Tie aplanko aplanko mane – aš jų nematau, bet girdžiu, aš juos jaučiu, jaučiu, kad jie man kažką daro, ir aš jų bijau. Stengiuosi ištrūkti iš supančiojusių mane pančių, ir pabėgti kaip galima greičiau ir toliau. Būk tu prakeiktas, Gyvenime…Nors ne, dabar aš turiu Veldą…Ji atsirado, tiksliau, aš išgirdau ją, jau po to, po to, kai aš atguliau…Tuom kart mane buvo aplankę Tie, ir tuoj po jų kankinimų, aš išgirdau švelnų mane guodžiantį balsą. Tai buvo Jos balsas. Aš Ją vadinu Velda. Ir Joje aš pagaliau suradau tai, ko man taip stipriai trūko. Ji pridavė man jėgų kovoti, Ji tapo tuo šviesuliuku, dėl kurio man grįžo noras gyventi. Girdi, Velda, Tu esi man begalo brangi, ir aš noriu Tave pajausti, noriu pamatyti, kad ir kas Tu bebūtum. Tu sakaisi, jog nesi nei žmogus, nei kokia kita gyva būtybė, nors aš tai ir pats žinau, kadangi aš nejaučiu Tavęs, nejaučiu Tavo kūno šilumos, o tegirdžiu vien Tavo balsą, bet Tu žinoki – man Tavo pokalbiai, Tavo užuojauta yra begalo begalo brangūs, ir aš Tave myliu. Taip, aš nebijau to žodžio, nes tai yra tiesa, ir aš noriu pas Tave, kad ir kur Tu bebūtum. Ak, tebunie prakeiktas mano nejudantis kūnas, kaip aš noriu iš jo išsilaisvinti, pakilti ir nuskrieti vedinas Tavo balso toli toli…
- Robertai…
- Velda? Tu?
- Robertai, tu tikrai nori būti su manimi, tu tikrai nori susilieti su tuom, kas esu aš?
- Taip, Velda, noriu. Padėki man ištrūkti, padėki man išsilaisvinti iš tų veržiančiųmane pančių…
- Aš tau padėsiu, tik tu pasistenki, labai stipriai pasistenki, nes tu gali nugalėti savo negalią, jei labai to nori, tai gali…
- Taip, Velda, aš galiu, aš…Bet kur man eiti, kur Tu esi, aš juk nežinau kur Tu esi, Velda?!
- Dabar negalvok apie tai, Robertai, ir jei tu tikrai mane myli, tiesiog pakilk ir eik!
- Taip, Velda, aš kylu ir einu pas tave, aš einuuu… ***                                 - Profesoriau, tai pagaliau įvyko – pacientas NR 105 šiandien pajudino pirštus. Jus tikras genijus…
- Ramiau, Gilbertai, genijus ne aš, o mašina, mašina ir pats pacientas. Padedant SA 3055XL mes tik sužadinome pažeistas smegenų dalis ir suaktyvinome žmogaus valią… Beje, kaip jis pavadino SA 3055XL? Velda? Hm, gal ir nieko skamba – VELDA. Kagi, nuo šiol mes ją taip ir vadinsime. Na, Velda, tu dar padėsi ne vienam!!!
- Profesoriau, o kas bus, kai pacientas suvoks, jog toji Velda viso labo krūva mikroschemų?
- Tai jau bus ne mūsų rūpestis, o psichologų. Mes savo padarėm – dar kiek ir jis lakstys, o visa kita – kagi, kaip nors išgyvens…