Iš vieno paveikslo

klounas po darbo dienos
be peruko
rūko be filtro
rūką savo galvoj
pritrūkusioj humoro
priplėkusio noro šypsotis

grimasos nunyksta iš veido
tik grimas užlydęs raukšles,
akis išnarinęs pro kiautą
juodais ratilais
pasiklydęs
po antakių klostėm - krantais
nesudygusių rožių

nes grožis ant lyno
skėčiu mataruoja
be garso susverdėja -
krinta po kojom

niekas neploja,
nors rodės,
kad buvo
juokinga.